Liūdna.
Kuo toliau, tuo vis sunkiau prisišaukti Kalėdas. Ne į namus, ne į gatves. Visi puošiasi kaip beišgalėdami. Gal greičiau į širdį...
Nesiskųsiu, kaip blogai be sniego. Ne viena jo pasiilgau. Daugumai Kalėdos be sniego - ne Kalėdos. Bet man nepadeda nė rašomi atvirukai, žybsinčios žvaigždės ant lango, žvakių liepsnelės, mandarinai, karštas vynas, žiūrimos pasakos ar kalėdiniai filmai.
Aš negaliu prisiversti būti linksma, kai mūsų senoliai neišgali apmokėti sąskaitų, ką jau kalbėt apie kalėdinį stalą, kurio, matyt, ir nepasiruoš. Tik vieniši pažiūrės kalėdinę programą per televizorių, atsiguls į lovą ir nubraukę ašarą užmigs su didele skyle širdy...
Aš negaliu būti linksma, kai daugybė Lietuvos vaikų negaus dovanėlių, neparagaus mandarino, o pusė jų - nė apkabinimo nesulauks...
Aš negaliu šypsotis, kai per dieną perskaitau po penkis skelbimus apie silpnus, savim negalinčius pasirūpinti gyvūniukus, kažkada "mylėtus", po to nusibodusius ir išmestus į gatvę, su prierašu "Galbūt dar atsiras koks nors mane pamilsiantis žmogus"...
Ir nors pervedu vis vieną kitą pinigėlį už mane mažiau turintiems, man nuo to geriau nepasidaro. Man tik dar liūdniau, kai suvokiu, kad pasaulio aš neišgelbėsiu.
O vis dėlto norisi, kad bent koks mažas stebuklingas jausmas įsižiebtų.
Pasirausiau knygų lentynoje ir to kalėdinio stebuklo ieškosiu man pačiose kalėdiškiausiose istorijose. Vakarais mintis šildysiu šiomis knygomis:
Hofmano "Spragtukas ir pelių karalius"
Čarlzo Dikenso "Kalėdų giesmė"
Anderseno pasakomis. Ypatingai "Mergaitė su degtukais". Kad ir kaip ji man plėšo širdį, aš vis vien ją skaitau skaitau ir žiūriu...
Taip jau būna, kai nieko nežinai apie autorių, knyga suvilioja prie jos prieiti viršeliu ir pavadinimu. Daug kartų buvau knygynuose sustojusi prie šios knygos, pavartydavau, bet ji manęs nesudomindavo. Bet kai prieš porą mėnesių pamačiau ją šalia stendo 5 Lt., susidomėjimas vis dėlto atsirado. :)
Sunku nusakyti bendrą emociją, kurią man paliko ši knyga. Iš pradžių siaubingai nepatiko, erzino ir visaip kaip piktino. Knyga prasideda šlykščia sekso scena ("galbūt galėtum įkišti pirštą man į užpakalį?"), kurios metu susipažįstame su pagrindiniu knygos veikėju - Bentonu Kirbiu. Žmogus, baigęs filosofijos mokslus, tuo tarpu jo paties gyvenimo filosofija - kuo daugiau sekso. Netgi merginai laikant rankose ką tik pastipusį katiną ir gailiai verkiant dėl jo, Bentonas galvoja, kaip čia su ja dabar pasimylėjus. Aštuonerių metų vaikai kalba apie pimpalus ("mama iš jo gėrė"), dvylikos metų jau viešai žaidimų aikštelėje dulkinasi. Dulkinasi ir mokytoja su mokiniu pasislėpę spintoje bei dėstytojas su studente dėstytojo bute, kol nėra namie mylimosios (čia jau ne taip neįprasta). Žodžiu, šia tema tikrai persistengta.
Štai taip nuo pirmo puslapio nuteikusi priešiškai knyga skaitėsi labai lėtai. Vis nesinorėjo jos vėl imti į rankas. Bet man būdinga tokia savybė - negaliu numesti knygos į šoną, kad ir kaip man ji nepatiktų. Nenumečiau. Ir džiaugiuosi, kad taip padariau. Nes antroje knygos pusėje buvo jau mažiau sekso ir daugiau psichologijos. O pabaiga visiškai mane nuginklavo. Nejausdamas jokio emocinio ryšio su žmonėmis, Bentonas naktį parke užmezga ryšį su ežiuku. Jis nė trupučio nesielvartavo savo mirusios sužadėtinės, jo niekada negraužė sąžinė vienu metu apgaudinėjant dvi moteris, vienai jų sukėlus aborto skausmą, bet jis labai pergyvena, kad šuo nesudraskytų ežiuko. Gelbėdamas jį, pasiaukodamas dėl jo, įlipa į medį, neišlaikęs pusiausvyros nukrenta. Guli negalėdamas pajudėti, glaudžia prie krūtinės savo mažąjį draugą ir postringauja apie žvaigždes:
"Oi, žiūrėk.
Žvaigždės.
Tik dabar pastebėjau.
Juokinga, kaip žmonės vis stengiasi rasti kuo labiau perdėtų, poetiškų ir grandiozinių žodžių, mėgindami apibūdinti žvaigždes ir tolimą atstumą iki jų. Vis kalba apie didžiules tuščias kosmoso platybes ir šviesmečių amžinybę. O iš tikrųjų užtenka pasakyti, kad jos yra labai toli.
Labai toli keliauti reikėtų labai ilgai.
Bet jos iš tikrųjų net nėra labai toli.
Jos yra labai seniai. Jos nebeegzistuoja. Kai kurios iš jų sprogo, kai Adomas dar buvo mažas. Tai, ką matome, yra prisiminimai apie žvaigždes.
Bet jos vis tiek labai gražios."
Kaip netikėtai prasiveržė tokio nejautraus žmogaus jautrumas.
Užvertus paskutinį knygos lapą supratau: vertėjo skaityti vien todėl, kad sulaukčiau paskutinio puslapio.
Markas Tvenas nemėgo būti vadinamas vaikų rašytoju. Kratėsi šios etiketės. Vienintelė knyga, kurią jis pats pripažino esant vaikiška ir dedikavo savo dukrelėms Siuzi ir Klarai, yra "Princas ir elgeta".
Man šiurpuliukai po odą laksto jau vien perskaičius knygos pradžią: "Vieną rudens dieną senajame Londone vargingoje Kenti šeimoje gimė berniukas, kurio niekam nereikėjo. Tą pačią dieną turtingoje Tiudorų šeimoje gimė kitas berniukas, kurio reikėjo ne tik šeimai, bet ir visai Anglijai." Todėl, kad prisiminus šią istoriją, prisimenu ir savo vaikystę. Ne, aš tikrai nebuvau susikeitus vietomis su jokia princese. Ir net nevajojau ja būti. Tik labai liūdėdavau, kad mama negalėdavo nupirkti knygų ir saldainių. Princesių namuose turbūt pilnos lentynos pasakų su spalvotais paveiksliukais, o spintelės lūžta nuo saldainių. Bet mamai nė žodeliu neužsimindavau, kaip man blogai gyvent be jų. Kai dabar pagalvoju, buvau pernelyg ramus ir tylus vaikas. Norėčiau tikėti, jog jau tuomet suvokiau, kad saldainiais širdies nepripildysi. Bet be pasakų vaiko širdis apsieit tikrai negali. Taigi labai mėgau šią "pasaką" apie princą ir elgetą.
Princas Edvardas prie rūmų vartų susipažįsta su sargybinio varomu šalin elgeta Tomu. Pastebėjęs abiejų stulbinantį panašumą, pasiūlo apsikeisti drabužiais. Apsivilkęs vargšo Tomo skarmalais, Edvardas išbėga išbarti sargybinio, o šis neatpažinęs jo išspiria pro vartus. Taip princas atsiduria Anglijos prastuomenės apsupty. Prasideda abiejų berniukų nuotykiai, kurie ne tik jiems abiems, bet ir visai šaliai išeis labai į gera.
Pusnuogis ir išbadėjęs princas bastėsi keliais, miškais, kaimais, kentė valkatų smūgius ir patyčias, sėdėjo kalėjime su vagimis ir žmogžudžiais ar visai nekaltais žmonėmis, nuteistais myriop vien už tai, kad, pavyzdžiui, yra kito tikėjimo. Bet tik visa tai patyręs, jis turėjo progą įsiklausyti į paprastų žmonių skundus apie absurdiškus, nežmoniškus šalies įstatymus, bausmes ir mokesčius. Jeigu niekada nebūtų atsidūręs valkatos kailyje, jis turbūt būtų tapęs toks pat karalius kaip kad buvo jo tėvas Henrikas VIII - žiaurus, negailestingas, rūstus, šaltakraujis valdovas, kurio visi žmonės nemėgo ir bijojo. Bet šio atsitiktinumo dėka jis padarė išvadą: "Kartkartėmis karaliams derėtų patiems išmėginti savo įstatymus ir tokiu būdu išmokti gailestingumo".
O elgeta Tomas, likęs rūmuose, labai šauniai tvarkėsi su karaliaus priedermėm. Pradėjo ginti paprastus Anglijos žmones, keitė įstatymus, daug nekaltų žmonių išvadavo nuo mirties bausmės ir pagarsėjo kaip gailestingas ir išmintingas karalius. Tokiu statusų apkeitimu Markas Tvenas norėjo pabrėžti, kad visi žmonės gimsta lygūs, jie skiriasi tik prabangiu drabužiu ir skarmalais. Vargšas elgeta gali būti tiek pat išmintingas žmogus, kaip ir rūmuose užaugęs. Ši knyga - prieštaravimas, kad žmonės būtų skirstomi.
Žodį pasaka aukščiau ne šiaip parašiau kabutėse. Mat sunku nusakyti knygos žanrą. Norėtųsi pavadinti pasaka. Bet kad knygoje labai daug tikrų faktų. Istoriškai tiksliai papasakotas 16a. Anglijos gyvenimas, paprastųjų anglų gyvenimo sąlygos, to meto įstatymai ir bausmės už jų nesilaikymą. Tik vienintelis faktas toli nuo tiesos - kažin ar kada buvo susikeitę vietomis princas ir elgeta, kažin ar kada princas išbadėjęs bastėsi po šalies miškus ir kaimus, o vietoj jo šalį valdė elgeta. Taigi šioje knygoje labai gražiai dera tikrovė su pasaka.
Bebaigiant skaityti, man kaupėsi ašaros. Žmonės nebūtinai verkia dėl blogų dalykų. Gerumas ir teisybė kartais pravirkdo daug smarkiau. Gal dar ir dėl to, kad vaikystė taip toli. Tik vaikystėj nuoširdžiai tiki, kad galiausiai viskas baigsis gerai. Užaugus to tikėjimo pritrūksta.
Ko vaikai ir netgi labai užaugę, mano manymu, gali pasimokyti iš šios knygos:
* Visų žmonių skirtingas likimas. Reikia susitaikyti ir džiaugtis tuo, ką turi.
* Visi žmonės iš prigimties geri. Tik reikia rasti būdus tam gerumui atsiskleisti.
* Visada galim pasimokyti vieni iš kitų.
* Visi žmonės gimsta lygūs.
Ir vėl bijau prasižioti.
Taip jau yra, kad nemėgstu apie knygas kalbėti blogai. Bet, o "Hirosima, mano meile", - na, tu man nekliudei širdies.
Tai visame pasaulyje be galo populiari knyga, kurios pagrindu 1959m. buvo pastatytas garsus to paties pavadinimo filmas, režisuotas Alain Resnais. Jei trumpai apie knygą, tai istorija apie vyro ir moters aistringą vienos nakties meilės nuotykį, kuris pažadina moters prisiminimus apie jos pirmąją meilę, meilę, dėl kurios ji prieš keturiolika metų buvo išprotėjusi. Jei plačiau, knyga padalinta į du laiko sluoksnius: dabartį ir praeitį. Dabartyje - Hirosima Japonijoje. Prancūzė aktorė atvyksta čia filmuotis filme apie taiką. Netikėtai sutinka simpatišką japoną ir dar netikėčiau praleidžia su juo naktį. Nors abu turi šeimas, vaikų ir sako esą laimingi savo šeimose. Praeityje - Neveras Prancūzijoje ir nelaimingos, netgi tragiškos meilės istorija. Apie karo metu įsiplieskusią jaunos prancūzaitės ir vokiečio kareivio, vadinasi, šalies priešo, meilę. Apie tragišką kareivio mirtį taikos paskelbimo išvakarėse mylimosios glėby, apie neapsakomą mergaitės skausmą, apie tėvų žiaurumą iš gėdos uždarius savo dukrą rūsy ir apskelbus visiems, kad ji mirė.
Filmo nesu mačiusi, bet nujaučiu, kad verkčiau. O štai knyga nekabino. Manau, todėl, kad tai ne romanas, o scenarijus, tai reiškia, labiau pastabos, nei epinis pasakojimas. Knyga, neskaičiuojant pratarmės, susideda iš trijų pagrindinių dalių: santraukos, kurioje iškart sutrumpintai papasakojamas visas scenarijus, po to seka nesutrumpintas scenarijus su dialogais, kurį skaitydamas jau žinai, kas, kaip ir po ko bus (tai kaip ir nebelieka intrigos), ir galiausiai priedai, tasri aiškinimai sukurtiems filmo kadrams.
Pasaulyje milijonai skirtingai mąstančių žmonių. Jei vienam knyga pasirodo nuobodi, kitam ji vis vien gali tapti mylimiausia. Kadangi mano lentynoje ji tikrai neliks, jau sutariau, kad iškeisiu ją į Vonneguto "Skerdykla Nr.5". Gal kažkam bus sunku patikėti, bet dar nesu skaičiusi nė vienos jo knygos. :) Bet džiaugiuosi labiau ne dėl to, kad aš gausiu naują knygą, o dėl to, kad "Hirosima" galbūt tokiu būdu suras savo žmogų. Labai svarbu, kad knyga rastų savo namus ir vietą širdy.
1835m. lapkričio 30d. Floridoje, Misūrio valstijoje gimė Samuelis Langhornas Klemensas, mums žinomas kaip Markas Tvenas. Žiūrint į šio rimto, susikaupusio žmogaus fotografiją, sunku nuspėti, kad vaikystėje jis pats buvęs nenuorama ir pramuštgalvis, o vėliau sukūręs tokių pat išdykėlių Tomo Sojerio ir Heklberio Fino literatūrinius personažus, kuriais nenustoja žavėtis ir vaikai, ir paaugliai, ir jau seniai užaugę žmonės iki šių dienų. Sukurdamas šiuos charakterius, Markas Tvenas padėjo pamatus realistinei vaikų ir paauglių literatūrai, parodė, koks yra tikras vaiko paveikslas, be sušvelninimų, sentimentalumų ir pan. Jis sąmoningai kūrė išdykėlių ir maištininkų tipažus. Atsisakydamas atviro pamokslautojo vaidmens. Vietoj auklėjamųjų tezių jis kūrė situacijas, kuriose vaikai patys galėtų pasirinkti, kaip pasielgti. Tokiu būdu patys išmokdami atskirti, kas yra gera, kas bloga.
Deja, liūdina faktas, kad kai kurie tėvai draudžia vaikams skaityti Marko Tveno knygas. Bijodami, kad iš išdykusių personažų jie išmoks blogų manierų, nepaklusnumo ir pan. Mano manymu, vaikas privalo būti išdykęs. Jei jis visąlaik bus verčiamas ramiai sėdėti ir jam į galvą bus kalama "taip nedaryk", "taip negalima", "šitą padėk į vietą", "neištepk sienų", "tylėk" ir t..t..., jis užaugs nesuvokdamas, koks iš tiesų yra pasaulis. Jis užaugs susikaustęs, bijodamas palikti bet kokį savo pėdsaką žemėje. Ir šiaip juk kvaila nepasitikėti vaikais ir galvoti, kad jie knygas supranta taip paviršutiniškai.
Aš pati su Marku Tvenu paskutinį kartą susidūriau vaikystėje. Skaitymo įspūdžio kažkodėl nepamenu, bet pamenu, kaip stipriai mėgau filmus apie Tomą Sojerį ir apie princą ir elgetą. Dar lig šiol prieš akis prabėga kai kurie filmų epizodai. Labai gaila, kad nepamenu, nei kurių metų, nei kieno tos ekranizacijos buvo. Su mielu noru žiūrėčiau dar ir dar. Teks pasikapstyti internete ir atrasti juos iš naujo.
O dabar ta gražia proga, kad šiandien Markas Tvenas žmonių atmintyje gyvuoja lygiai 176 metus, labai užsimaniau šį ir dar kelis kitus vakarus praleisti su jo knyga. Todėl jau nekantrauju užsikaisti kakavos ir šokti į lovą skaityti knygos "Princas ir elgeta".
Jokiu būdu nenoriu paleisti vaikystės iš rankų ir širdies.
Tarp knygų mylėtojų aptikau labai smagią ir skaitytojams naudingą idėją: mesti sau iššūkį ir perskaityti seniai lentynose užsigulėjusias knygas, kurias dėl tam tikrų priežasčių vis nustumiam į šalį, nors iš tiesų norim ir jas perskaityti. Taigi tereikia per ateinančius 2012m. perskaityti 12 knygų. Šalia pasiruošti ir dvi alternatyvias knygas, kad jei kuri iš pagrindinio sąrašo labai nesiskaitytų, galima būtų pakeisti kita. Ir perskaičius, be abejo, parašyti apie knygą atsiliepimą. Labai susižavėjau tokia mintim, o dar kai pamačiau, kad vieno atkakliausio laukia 50 litų čekis apsipirkti knygyne "Pegasas" - tai reiškia, parsitempti dar krūvą knygų namo :), - puoliau sudarinėti sąrašą. Buvo sunku. Nes mano "must read" lentynose yra ne dešimt, ne dvidešimt ir net ne trisdešimt knygų susikaupę. Kai kurias išsirinkau tiesiog užsimerkus bakstelėdama pirštu. :)
Tik viena mintis neramina. Draugas, išgirdęs knygų skaičių, nusijuokė, neva man nebus ką veikti. Bet kita vertus, skaityti savo malonumui niekieno nekontroliuojamam ir skaityti iš anksto prisižadėjus laikytis įsispraudus į tam tikrus rėmus - didžiulis skirtumas. Taigi neaišku, kokių vidinių kliūčių gali iškilti. :)
Bala nematė. Aš savim tikiu. Štai tas mano 12 knygų sąrašas:
1. Alessandro Baricco "Šilkas", Tyto Alba 2007
2. Anthony Burgess "Prisukamas apelsinas", Lietuvos rąšytojų sąjungos leidykla 1999
3. H. Bičer-Stou "Dėdės Tomo trobelė", "Vilties" spaustuvė 1993
4. Agota Kristof "Storas sąsiuvinis", Alma Littera 2004
5. Iain Banks "Širšių fabrikas", Lietuvos rąšytojų sąjungos leidykla 1999
6. Gilles Leroy "Alabama Song", Tyto Alba 2008
7. Louis de Bernieres "Kapitono Korelio mandolina", Alma Littera 2007
8. Nick Cave "Asilė, pamačiusi angelą", Tyto Alba 2007
9. Mark Haddon "Tas keistas nutikimas šuniui naktį", Tyto Alba 2004
10. Ruben David Gonzalez Gallego "Balta ant juodo", Eridanas 2005
11. Sergej Kozlov "Ežiukas rūke", Nieko rimto 2010
12. Jonas Mekas "Mano naktys", Baltos lankos 2007
Alternatyvios knygos:
1. Tom Wolfe "Rūgštim įkrauto gėrimo testas", Tyto Alba 2005
2. James Woodall "John Lennon / Yoko Ono", Baltos lankos 2000
***
Na va, tereikia sulaukti Naujųjų Metų ir startuosim. :)
...šiandien taip labai netikėtai prisiminiau, kad šią vasarą apturėjau nesvietiškai fantastišką kelionę po Prancūziją. Kelionė buvo labai kukli. Važiavom dviese parūdijusia mašina. Mūsų viešbutis dažniausiai būdavo tos pačios mašinos sėdynės, kartais bagažinė. Vietoj kavinės - išsivirdavom kur nors krūme makaronų. Kartais tai vargindavo, ypač vėlais vakarais bumbėdavom. Bet išaušus rytui po kraują vėl pasiskirstydavo gerumas ir šiluma, kadangi visi vaizdai buvo įkvepiantys rašyt odes gyvenimui, nuo jų per kūną bėgdavo šiurpuliukai, o nuo veido nesitraukdavo šypsena. O dar ypatingesne kelionę padarė aplankyti literatūriniai paminklai, namai, kuriuose gimė ar gyveno rašytojai, pastatai, kurie įtakojo rašytojus kurti, ar tiesiog kaimukai, po kurių gatves kažkada vaikščiojo mano numylėtiniai.
Aišku, labai užsimaniau pasidalinti tais įspūdingais matytais vaizdais ir įspūdingom pergyventom emocijom su kažkuo, kas dar nematė. Taigi leidžiamės į sutrumpintą fotografinę kelionę po Prancūzijos užkaborius.
EGUISHEIM (šiaurės rytų Prancūzija, Elzasas).
BESANCON (vidurio Prancūzija, Franš Kontė). Namas, kuriame 1802m. gimė Viktoras Hugo!
PEROUGES (vid. Prancūzija, Ronos slėnis). Viduramžių kaimelis, įsikūręs kalvos viršūnėj. Labai populiarus tarp istorinių filmų kūrėjų. Būtent jame yra nufilmuotas filmas "Trys muškietininkai". Ir ne tik.
LYON (vid.Prancūzija, Ronos slėnis). Užsukom tik valandėlei, bet vedini labai svarbaus tikslo - apkabinti mylimiausią lakūną ir mylimiausią Mažąjį princą. :)
HAUTERIVES (vid.Prancūzija, Ronos slėnis). Keisčiausias statinys Prancūzijoje. Šiuos "rūmus" pastatė paštininkas Fernandas Chevalis. Kiekvieną dieną nešiodamas laiškus rankiojo akmenis vardan svajonės, kuri įprasmins jo gyvenimą. Kaimo žmonės jį laikė keistuoliu. Bet juo nepaprastai žavėjosi Pablas Pikaso, Andrė Bretonas ir kiti menininkai. Aš taip pat susižavėjau šituo romantišku paprasto žmogaus nepaprastu gyvenimu.
BRIANCON (vid.Prancūzija, Alpės). Aukščiausiai esantis Europos miestas.
Kiti kvapą gniaužiantys pakelės vaizdai:
EZE (pietų Pranzūcija, Žydrasis krantas). Ant aukštos uolos virš Viduržemio jūros pakibęs kaimas.
SAINT PAUL DE VENCE (pietų Prancūzija). Nuo senų laikų menininkų pamėgtas kaimelis. Čia ieškojom kavinės pavadinimu Colombre d'Or (Auksinis balandis) - kadaise labiausiai mylėtos dailininkų ir rašytojų. Dailininkai čia už maistą ir nakvynę užsimokėdavo savo piešiniais, todėl šiandien pietaujant galima pamatyti neįkainojamą, autentišką, originalią meno kolekciją. O dar čia užsukti nevengdavo Sartras su Beauvoir ir Fitzeraldas su savo Zelda. Žodžiu, čia užeiti ir įkvėpti tų pačių sienų kvapo labai stipriai norėjau. Bet įkišus galvą pro duris ir pamačius, kad ten labai pavyzdingai visi su kostiumais sėdi, kiek nusiminus teko krimsti blynus šalikelėj. :)
GORDES (pietų Prancūzija, Provansas). Dar vienas įspūdingas akmeninis kaimukas ant kalvos.
FONTAINE DE VAUCLUSE (Provansas). Šiam kaimely visas dėmesys - Petrarkai. Namas, kuriame jis gyveno ir kūrė, jo biblioteka, jo sodas. Taip, po tokį sodą kiekvieną dieną vaikštinėjant neįmanoma nekurti meilę šlovinančių eilių.
LES BAUX DE PROVENCE - apleista gyvenvietė, iškilusi virš Pragaro slėnio, nusėto paslaptingomis uolomis, kur, pasak padavimo, gyveno raganos ir piktieji nykštukai. :) Viduramžiais vietoj šių griuvėsių stovėjo vienas didingiausių Provanso dvarų, kuriuose trubadūrai giedojo damoms ditirambus.
CORDES SUR CIEL (pietvakarių Prancūzija, Kersi). Miestelis, tikrų tikriausiai pakibęs virš debesų. Dvelkia gilia senove, netektimis ir liūdesiu. Kadangi daug kartų buvo niokotas karų ir marų. Bet kaip sakė Kamiu apie šį miestelį: "Viskas čia gražu, net liūdesys"... Ši vietovė man buvo viena gražiausių visos kelionės metu matytų vietovių. Galbūt dėl to, kad vaikščiodama tomis pačiomis akmeninėmis gatvelėmis, kuriomis kadaise vaikščiojo ir gėrėjosi Kamiu, jaučiausi pakylėta ir užburta. Kamiu - mano vienas mylimiausiųjų.
DOMME (pietvakarių Prancūzija, Kersi). Geltonų akmeninių namų miestelis su išlikusiais viduramžių vartais. Žmonės čia atvyksta pasigrožėti Dordogne'ės upės slėnio reginiu. Henry Milleris čia pabuvojęs rašė: "Tik išvydęs juodą, paslaptingą upę nuo gražaus skardžio ties Domme...būsi dėkingas visą savo gyvenimą".
LA DEVINIERE (vakarų Prancūzija, Luaros slėnis). XVIa. rašytojo, gydytojo, kunigo ir humanisto F. Rablė gimtinė. Jis rašė nešvankias satyras kaip "vaistą" pacientams. Jo "Gargantiua ir Pentagriuelis" skaičiau jau senokai, bet pamenu, tąkart labai patiko.
CHATEU d'USSE (pietvakarių Prancūzija, Luaros slėnis). Už tvoros matyti romantiški pilies bokšteliai, įkvėpę Šarlį Pero parašyti "Miegančiąją gražuolę".
CHATEU DE VILLANDRY (Luaros slėnis) - didinga renesanso pilis su dar didingesniu sodu. Apskritai visas Luaros slėnis yra pilių kraštas. Neveltui paskelbtas UNESCO pasaulio paveldo paminklu.
TROO (Luaros slėnis). Pagaliau atsidūrėm kaimuke, kuris tikrai panašus į kaimuką. :) Ieškojom pirmykščių žmonių urvų, kuriuose dar visai neseniai gyveno žmonės. Nors mums susidarė įspūdis, kad ten dar lig šiol kai kuriuose skardžiuose iškaltuose būstuose gyvena žmonės, tik nebe pirmykščiai, o labai turtingi šionykščiai.
SAINT MICHEL (vakarų Prancūzija, Normandija). Ten aš dar kartą sutikau Mažąjį princą ir jis panoro važiuoti gyventi su manim. :)
ETRETAT (Normandija). Falaise d'Aval uola, iš kurios bangos suformavo arką. Netoli nuo čia gimęs Gi de Mopasanas ją palygino su drambliu, įmerkusiu į jūrą straublį. Taigi, be jokių abejonių, ji taip vadinama ligi šiol.
GIVERNY (Normandija) - paskutinis mūsų kelionės taškas. Klodo Monė namas ir sodas. Čia jis gyveno ir tapė iki pat mirties.
