Retas atvejis, kai nevaikiškoje knygoje sutinki labiau vaikiškus personažus. Knygos centre - žiurkinas. Su keturiom letenėlėm, spindinčiom gudriom akim ir ilga uodega. O Firminas - jo vardas. Ir tai ne šiaip kokia eilinė purvina žiurkė, o intelektuali, jautri, drįsčiau teigti, asmenybė. Gimęs ir užaugęs knygyno rūsy, Firminas nė neįsivaizduoja geresnės vietos gyventi, kaip tik apsuptam knygų. Jis tikra to žodžio prasme yra knygų žiurkė. Graužia knygas vietoj pusryčių, pietų ir vakarienės, bet labiau ryte ryja jas akimis, skaito daug ir viską iš eilės: grožinę literatūrą, pažintinę, medicininę ar apie verslą ir t..t...Prisiskaitęs ir apsiskaitęs jis mano, kad galėtų ir pats ką nors parašyti. Rasta spausdinimo mašinėlė suteikia vilčių. Betgi jo kūnelis per silpnas nuspausti klavišą. Bent jau papasakotų, bet ir kalbėti nemoka - tik cipsėt. Čia galima įžvelgti paralelę tarp Firmino ir paties Semo Sevidžo. Kaip Firmino viduj kunkuliuoja negalintys išsiveržti kūrybiniai vulkanai, taip ir Sevidžo vulkanai sunkiai kūrėsi ir labai negreit prasiveržė. "Firminas" - pirmasis Semo Sevidžo romanas. Prieš tai jis keturiasdešimt metų nesėkmingai bandė kurti. Rašė - braukė, rašė - braukė. Ir netgi parašęs "Firminą" vos jo neišmetė į šiukšliadėžę. Laimei, neišmetė.
Firmino personažas smarkiai sužmogintas. Firminas niekaip negali pritapti primityviam žiurkių pasauly, kur svarbiausia - maistas ir sanguliavimas. Jis turi visiškai kitokių troškimų, jis turi svajonių. Už viską labiausiai Firminas trokšta būti žmogus. Trokšta gerti kavą ir šnekučiuotis apie knygas, moteris, beisbolą. Taigi jo mintys, išgyvenamos emocijos (vienatvė, gailestis, liūdesys), pomėgiai yra visiškai kaip žmogaus ir jokiu būdu ne žiurkės. Todėl labai liūdnos, nors aprašytos ir sąmojingai, Firmino pastangos susidraugauti su žmonėmis. Kad ir kaip nuoširdžiai jis stengiasi, žmonės jį nuodija ir daužo su pagaliu.
Iš tiesų tai nežinau, ką dar papasakot apie šią knygą. Tai tiesiog lengvas laisvalaikio skaitinys, parašytas su daug sąmojo ir kartais žiupsneliu ironijos. Man labai patiko. Sukramčiau su malonumu. O skonis buvo saldus ir kutenantis lūpų kampučius. Ir dar! Perskaičiusi užsimaniau pažiūrėti ką nors "šlovinančio" žiurkes. Šiuo atveju labai tinka animacinis filmas "La troškinys". :)
_ _ _
Keletas itin žmogiško žiurkino išminties perliukų:
* "Iš tiesų niekas neegzistuoja ilgiau nei akimirką, išskyrus tai, ką saugome atmintyje."
* "jeigu nenori nugyventi savo gyvenimo iš naujo, vadinasi, iššvaistei jį veltui."
* "kad ir koks mažas būtum, tavo beprotybė gali būti tokia pat didi kaip kitų."
P.S. Vienintelis nesmagus dalykas, kuris labai krito į akis skaitant - tai kalbos kultūros klaidos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą