2012 m. sausio 28 d., šeštadienis

Allesandro Barrico "Emausas"


Kažkokia kitokia knyga nei visos Baricco knygos. Per lengva stiliaus atžvilgiu. Be supainiotų minčių, nutylėjimų. Mintys per tikslios, per aiškios, per koncentruotos. Tarsi ne jo ranka parašyta.. Bet skaitėsi vis vien įdomiai.

Pasakojimas sukasi apie jaunuolius, gyvenančius skirtinguose pasauliuose, propaguojančius skirtingas vertybes. Viename fronte atsiduria keturi šešiolikos - septyniolikos metų vaikinai (Luka, Bobis, Šventasis ir pasakotojas, kurio vardas neįvardintas), kurie bando gyventi labai pavyzdingą gyvenimą: vaikšto giedoti į bažnyčią, savanoriškai slaugo senelius vargšų ligoninėje, pasiryžę lytiškai nesantykiauti iki vestuvių. Kitame - paauglė Andrė, besitrankanti po barus, atsiduodanti kiekvienam - iš pradžių tėvui, po to sūnui. Kas įvyksta šiems dviems skirtingiems pasauliams susidūrus ir kokios skausmingos susidūrimo pasekmės? Andrė įtraukia vaikinus į savo laisvą, palaidą gyvenimo būdą, keisdama jų mąstymą ir elgesį. Kaip vienui vienas žmogus padaro įtaką daugybei: Luka nusižudo, Bobis įninka į kvaišalus, Šventasis tampa žmogžudžiu. Bet jokiu būdu nereikia kaltinti Andrės. Kiekvienas pasirenka, ar jis susilaikys nuo pagudų, ar joms pasiduos. Jei pasiduos, vadinasi, jis buvo sutvertas pagundai: "Pasak jo, niekad nebuvęs kitoks, prieš sutikdamas Andrę, nes visada buvome tokie. Vadinasi, neturime jausti jokio ilgesio nei ieškoti kelio atgalios." Tai, kokiais mes stengiamės būti ar norim būti, dar nereiškia, kad tokie ir esam. Kartais taip tik apgauname patys save.

Knygoje labai svarbus Emauso įvaizdis. Be abejo, jis yra metaforiškas. Nes knygos pasakojimas vyksta šiais laikais, o Emausas - tai biblinis kaimelis, buvęs netoli Jeruzalės. Pasak Evangelijos pasakojimo, trečią dieną po Kristaus nukryžiavimo du jo mokiniai žygiavo į Emausą, pakeliui sutiko žmogų. Tai buvo Mesijas, bet jie  jo nepažino. Pažino jau praėjus kiek laiko, kai per vakarienę jis ėmė laužyti ir dalinti duoną. Gyvenime juk taip pat: "Savo mažose širdyse puoselėjame dideles viltis ir galų gale einame kaip tie mokiniai į Emausą, akli, šalia draugų ir mylimųjų, jų nepažindami - kliaudamiesi Dievu, nebesuvokiančiu, kas Jis toks. Todėl, žengę pirmuosius žingsnius, einame prie tikslo, bet niekada nesuvokiame to kelio prasmės".
Evangelijoje neįvardinta, ko Kristaus mokiniai keliavo į Emausą. Svarbiausia ne kelionė į jį, o pati kelionė. Kai keliauji, kad atsidurtum kuo toliau nuo rūpesčių ir skausmo. Taip kelionė į Emausą tapo simboline. Amerikiečių rašytojas ir teologas Frederikas Buechneris Emausą aiškina kaip „vietą, į kurią einame turėdami tikslą pabėgti, išvengti akistatos su tikrove – barą, kiną, nesvarbu kas tai bebūtų; vietą, kur nuleidžiam rankas ir sakom: „Tepasikaria visi tie reikalai. Vis tiek nėra jokio skirtumo...“ Emausas gali būti naujų rūbų pirkimas, nauja mašina, rūkymas, antrarūšio romano skaitymas ar net tokio parašymas. Emausu gali būti ėjimas į bažnyčią sekmadienį. Emausas yra tai, ką mes darom ar sakom, kad užmirštume, jog pasauliui nieko nėra šventa: kad netgi išmintingiausi ir drąsiausi ir mylimiausi miršta; kad netgi kilniausios žmonių turimos idėjos – idėjos apie meilę, laisvę ir teisingumą – visuomet iškreipiamos savanaudiškų žmonių ir savanaudiškų tikslų.“ Šis aiškinimas visiškai tinka ir Baricco knygos kontekste. Tų keturių jaunuolių vaikščiojimas į bažnyčią, senukų lankymas ligoninėje ir visi kiti pavyzdingi darbai tebuvo kelionė į Emausą.

Taip. Kelionė į Emausą - tai visa, ką darome, norėdami pabėgti nuo rūpesčių, nuo tikrovės, nuo pačių savęs. Taip ir yra. Ir knygoj. Ir gyvenime.

2012 m. sausio 23 d., pirmadienis

Ar jau sugavot savo gyvenimo žuvį?

Ar ilgai jos laukėt?
Ar tikėjot?
Ar ieškojot?
O gal ji pati atplaukė, kai net negalvojot apie ją?
Kokiu pavidalu ji pasirodė?
Ar daug teko iškęsti, kol ją sugavot?
Ar sugebėjot išsaugoti, kai galiausiai ji buvo jūsų rankose?


2012 m. sausio 20 d., penktadienis

Allesandro Baricco "City": o gal stovėti vietoje lygiai taip pat gražu kaip keliauti?



Mėgstu knygas, turinčias savo istoriją. Todėl dažniausiai jas perku iš jau skaitytų knygų knygynų arba tiesiog iš žmonių. Tokios būna ypatingos dar net neatverstos. Tokiose knygose - ne tik puslapiuose įrašyta istorija, jau pačios knygos būna istorija. Kai kurios keliavusios iš rankų į rankas, kai kurios pragulėjusios metų metus lentynose taip ir neatverstos, kai kurios nenorom atsisveikinusios su šeimininkais (visi mirštam).. Knygos turi likimus, kaip ir žmonės. Ir savo asmenines gyvenimo istorijas. Man visada labai gera apie tai galvoti. Ir dar labai mėgstu kiekvienai namo parsineštai knygai pasakyti, kaip kokiam mažam gyvūniukui, kuriuo nuo šiol rūpinsiuos: "Tu tikrai gerose rankose". :) Mano lentynose esantis Baricco "City" egzempliorius taip pat turi šiokią tokią istoriją. Ji, aišku, kaip ir visos istorijos, prasidėjo istorijos neturėjimu. Iš leidyklos atkeliavo į knygyną. Bet galiausiai pateko į vienos mergaitės rankas. Tos mergaitės rankose "City" nukeliavo į Norvegiją, į nuostabaus grožio Bergeną. Prisižiūrėjo vandenimis plaukiojančių namų, žaliuojančių slėnių, įkvėpė begalybės jausmo ant fiordų ir sugrįžo atgal namo - į Lietuvą. Dabar fiordais ir vėjais kvepianti "City" - mano rankose. Ačiū mamai Ievai, mano geriausiai trijų metų kategorijos draugei - išdykėlei Domicelei ir visada besišypsančiam Rapoliukui. Jei ne jie, nežinau, kada būtų aplankęs malonumas atsiversti "City". Juokinga istorija. Metų metus galvojau, kad tą knygą jau turiu. Pasirodo, mane klaidino tai, kad Almos litteros išleistos "Aistrų pilys" ir "City" (abi 2007m.) yra beveik identiškais viršeliais. Turėjau tik "Aistrų pilis", bet galvojau, kad turiu abi knygas. :)
"City" iš kitų Baricco knygų man labiausiai panaši į "Aistrų pilis" - daugybe veikėjų, daugybe istorijų, daugybe siužetinių linijų. Skaityti turi labai susikaupus, kad istorijos nesusipainiotų. Vyrauja trys siužetinės linijos. Pirmoji ir pagrindinė, be kurios nebūtų kitų dviejų - tai istorija apie vaiką genijų Gouldą, kuris būdamas vienuolikos jau apsigynė universitete diplominį darbą iš teorinės fizikos, apie jo gyvernantę Šatsi, kuri nešiodavo rankinuką su užrašu "Apsaugokim Žemės planetą nuo lakuotų kojų nagų" ir nepaleisdavo iš rankų diktofono, į kurį įrašinėdavo vesterną, apie Pumerangą ir Dyzelį - geriausius Gouldo draugus, vieną nebylį, kitą milžiną storulį, deja, nematomus draugus. Įdomu tai, kad tai pirmoji Baricco knyga, kurioje veiksmas vyksta šiomis dienomis, kai jau yra telefonai, televizoriai ir automobiliai, - bent jau šioje siužetinėje linijoje. Kiti du ryškūs pasakojimai - Šatsi kuriamas vesternas apie miestelį, kuriame neegzistuoja laikas, ir Gouldo lūpomis papasakota bokso istorija. Smagiausia, kad bokso istorija pasakojama tik tada, kai Gouldas sėdi tualete. Kai pasigirsta nuleidžiamo vandens garsas, istorija nutrūksta. Taigi - realybė, vesternas ir bokso istorija. Ir viskas suplakta į vieną. Turi nepasiklyst tarp pasakojimų. Kartais pasiklysti. Bet galiausiai vis vien viskas paaiškėja. Man patinka, kad Baricco knygą būtinai turi perskaityti iki galo, kitaip liksi nieko nesupratęs. Būna knygų, kad jau žinai, kas įvyks už poros puslapių, o Baricco - spėliok nespėliojęs - visų istorijų atomazgos paskutiniuose puslapiuose. Turi kantriai išlaukt. 
Kitas ryškus stiliaus bruožas šioje knygoje - pasakojamojo teksto sakiniai be galo ilgi (kartais perskaitai visą puslapį ištisai ir tik puslapio gale pagaliau pamatai tašką), o dialogų - glausti, lakoniški, vienas kitas žodis. 
Prieš tai mano perskaitytoje Baricco knygoje "Toji istorija" buvo akcentuota, kaip svarbu surasti savo gyvenimo kelią. Šioje gi mane sutrikdė priešinga mintis: ar tikrai būtina ieškoti savo kelio, o gal mes sukurti stovėti vietoje?.. "Viskas būtų daug paprasčiau, jei niekas tau nebūtų įkalęs tos istorijos, kad reikia kažko siekti, jei tave būtų išmokęs jaustis laimingai nesijudinant iš vietos. Visos tos istorijos apie tavo kelią. Surasti savo kelią. Eiti savo keliu. O gal mes sukurti gyventi aikštėje ar miesto parke ir ten praleisti visą savo gyvenimą, gal mes esam kryžkelė, pasauliui reikia, kad mes stovėtume vietoje, būtų katastrofa, jei staiga nueitume savo keliu..." Mažas berniukas Gouldas, už kurį nuspręstas jo kelias. Dvylikametis amžinai vienas universiteto auditorijose su besikeičiančiais 27 profesoriais. Visi kala į galvą, kad jis gaus Nobelio premiją, jis tikras genijus. Jam tereikia mokytis. Mokytis - jo kelias. Tuo tarpu iš vienos kitos detalės (iš jo nebylaus stebėjimo, kaip vaikai žaidžia kamuoliu, dėl draugų stygiaus susikūrus nematomus draugus) atpažįsti, kad Gouldas svajoja ne gauti Nobelio premiją, o būti vaikas. Kai išlaukia momento, kai supranta, kad pats gali rinktis gyvenimą, jis pasirenka: "dabar, kai jau yra didelis, pagaliau gali būti mažas visą likusį gyvenimą". O gal tikrai? Spjaut ant visų kas ką kalba! Gal stovėti vietoje lygiai taip pat gražu kaip keliauti? Jei tik esi laimingas... Koks bebūtų pasirinkimas, svarbiausia būti laimingam.
Dar keletas įdomybių apie "City":
  • Romanas Italijoje pirmiausia buvo publikuotas internete, tik vėliau išleistas kaip knyga.
  • 2002m. Baricco kartu su prancūzų elektroninės muzikos duetu AIR išleido bendrą CD "City Reading". AIR sukūrė muziką, o muzikos fone pats Baricco skaitė "City" vesterną. Gyvenimas - pilnas staigmenų. Pasirodo, tarp visų draugo CD, lentynoje jaukiai įsitaisęs ir šis. Visiško atsitiktinumo dėka. Pirkdamas (berods, siuntėsi internetu) nė velnio nenutuokė, kas tas Baricco. Galvojo, kad čia toks keistas CD pavadinimas ar kažkas panašaus. Tokia dar viena juokinga istorija. :) Štai toks CD viršelis.



 Pats Baricco apie savo knygą ir apskritai skaitymą:  "Kalbant apie mano kūrybą, "City" galbūt geriausias romanas, kurį aš parašiau. Jis susideda iš istorijų, kurias reikia suvartoti naktį vilkint pižama. Bendrai kalbant apie knygas, aš manau, kad skaitymas yra vienumoje slapčia atliekamas veiksmas, kai niekas mūsų nemato. Skaitymas yra ypatinga mūsų gyvenimo akimirka. Tarkime, kažkuriuo gyvenimo momentu gulėdamas skaitai, po to eini ir atsidarai šaldytuvą - man toks veiksmas labai patinka. Manau, kad mano skaitytojai būtent tai ir atranda mano knygose: atsidaro šaldytuvą - o jisai pilnas. Tai malonus jausmas. Šitaip jie gali turėti mažas naktines šventes vienumoje. O man patinka jiems gaminti šį valgį."
Skanaus! :)
P.S. Draugas sako, kad per daug rašau, todėl neskaito mano įrašų. Liūdna. O aš taip dažnai stengiuos rašyti ne tik apie knygą, bet ir apie gyvenimą.

2012 m. sausio 15 d., sekmadienis

Alessandro Baricco "Toji istorija": "Ar kada gyvenau?"


"Toji istorija" yra vieno žmogaus istorija - Paskutinio Pario istorija. Paskutinis - toks žmogaus vardas:
"Paskutinis taip pavadintas todėl, kad buvo pirmas vaikas šeimoje.
- Ir Paskutinis, - iškart patikslino jo motina, vos atsigavusi po gimdymo.
Taip jis tapo Paskutiniu."
Bet šalia Paskutiniojo istorijos, kas labai būdinga Baricco, išgirstame ir daug kitų istorijų - kitų žmonių, kitų daiktų. Kiekvienas knygos skyrius papasakotas vis kito žmogaus lūpomis. Vis kito žmogaus, kuris pasakodamas savo istoriją kartu papasakoja ir Paskutiniojo Pario istoriją. Istorija kalba tai tėvo, bandančio apginti savo sūnų, nuteistą myriop už dezertyravimą karo metu, lūpomis, tai rusės Jelizavetos, kuri buvo įsimylėjusi Paskutinįjį ir kurią buvo įsimylėjęs Paskutinysis, tai Paskutiniojo netikro brolio "idioto", tai kaimelio, kur netoliese užaugo Pakutinysis, smuklės savininko žmonos lūpomis. Išklausius tuos skirtingus pasakojimus, išgirstame visą Paskutiniojo gyvenimo istoriją. Kaip jis būdamas pernkerių pamatė pirmąjį automobilį, penkiolikos - pirmąjį kiną ir moters kaklo bei pečių linijų grožį, devyniolikos - karą, dvidešimt penkerių - savo gyvenimo meilę... Išgirstam apie jo svajones ir gyvenimo prasmės suvokimą.

Romaną "Toji istorija" Baricco rašė trejus metus. Ir nepasikliovė vien savo vaizduote. Prieš rašydamas daug domėjosi automobiliais, lenktynėmis, Pirmuoju pasauliniu karu. Taigi eilinį kartą - tai reali nereali istorija, kur tikri faktai susiraizgo su išgalvotais.

"Toji istorija" man kiek mažiau patiko, nei visos kitos Baricco knygos. Gal būtent dėl tų automobilių ir lenktynių. Na, tiesiog tos temos man nė trupučio neįdomios, todėl skaitant mintys protarpiais nuobodžiaudavo. Visa, kas mane labiausiai palietė šioje knygoje, tai keliamas klausimas: "Kokiam darbui aš esu gimusi? Kada iš tiesų gyvensiu? Ar kada gyvenau?" Palietė - ne tas žodis. Sudrebino. Vėl priminė. Su liūdesiu... Nes pati dažnai apie tai galvoju. Ir kankinuosi... "nors žmonės gyvena metų metus, iš tiesų jie gyvena tik mažą to laiko dalį, ir tai yra tie metai, kai jie gali daryti, kam yra gimę. Tuomet jie yra laimingi. Likęs laikas prabėga laukiant arba prisimenant." Labai bijau, kad nugyvensiu gyvenimą taip ir neatradusi savęs, savo kelio, taip ir nesužinojusi, kam buvau gimusi. Paskutinysis žinojo. Jis buvo gimęs nutiesti kelią. Kelią, kuris niekur nenuveda. Kuris sukasi ratu ir grįžta ten pat. Lenktynių kelią. Nepaprastą kelią, su tokiais sudėtingais vingiais, kokie tebūna žmonių gyvenimuose: "tiesės grožis yra neprilygstamas, nes joje dėl atlaidžios ir teisingos tvarkos išsilydo visi vingiai ir pinklės. Keliams pavyksta tai padaryti, kalbėjo, tačiau gyvenime yra kitaip. Nes žmonių širdys nevaikšto tiesiai, ir jų kelyje nėra tvarkos." Taigi jis nutiesė lenktynių kelią, kuris iš tiesų buvo jo gyvenimo kelias. O mano? Žmogus, kad liktų tikru žmogumi, privalo užsiimti tuo, kas jį labiausiai džiugina, kas labiausiai kutena viduj, kas naktį leidžia užmigti su šypsena laukiant ryto. Na, kuo tikrai neabejoju - kad mane džiugina knygos. Žinoma, naktį užmigti jos nepadeda. :) Tačiau džiugina, be proto džiugina. Kai skaitau, jaučiuosi ypatingai. Kai skaitau, aplinkui nebegali nutikti nieko baisaus. "Tavo darbas yra tas, kurį dirbi nejausdamas nuovargio". Jeigu egzistuotų toks darbas - knygų skaitymas, - gyvenimas man būtų tobulas. :) Niekada nevarginantis darbas... Niekada nevarginantis gyvenimas...
O kad viskas būtų taip paprasta...
O gal mano gyvenimo kelias - surasti savo gyvenimo knygą? Perskaityti milijonų milijonus ir tarp jų atrasti tą vienui vienintelę?.. Vienui vienintelę, kurioje parašytas mano gyvenimas...

Ir dar!
"jei myli tą, kuris myli tave, niekada nepaniekink jo svajonių"
!
Dedu šauktuką, nors Baricco jų nemėgsta. :)

2012 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Alessandro Baricco "Aistrų pilys": apie natas, kurios ne visos sutelpa į klaviatūrą...


Daugtaškiai... už jų - nepasakytų minčių begalybė... spėliojamų, numanomų, kartais aiškiai žinomų... už jų - daug iki galo nepapasakotų istorijų... daugtaškiai... kaip aš juos mėgstu! Jau mokyklos rašiniuose buvau įpratusi juos dėlioti. Nes juk niekada nesutelpa mintis į vieną sakinį. Vienos minties užnugary gyvena dešimtys papildomų minčių. Ne visas jas būtina pasakyti garsiai. Bet palikti užuominą, kad jos yra, kad egzistuoja...kai kurios paslėptos, kai kurios numanomos, kai kurios aiškiai žinomos...palikti užuominą apie jas  - labai gražu...ir aš palikdavau. Lietuvių kalbos mokytoja širsdavo dėl to ant manęs: "Kam gi tu dedi tuos daugtaškius visur iš eilės? Čia jų nereikia!" Man atrodydavo, kad reikia! Netgi svarbu! Mintys begalinės... Ji, mokytoja, nenorėjusi skaityti už daugtaškių...ji tikrai nebuvo skaičiusi Baricco! O dabar? Įdomu, ar jau skaitė? Ir jei skaitė, ar pamena tą mergaitę, kuri taip mėgdavo daugtaškius? Sakiniuose... Gyvenime... Turbūt ne... Ne, ji tikrai nepamena. Mes nesureikšminam tokių smulkių detalių žmonių gyvenimuose. O Baricco tos detalės kaip tik ir įdomiausios. Jis nesiima aprašinėti tų bruožų, kurie atpažįstami kiekviename žmoguje, kiekviename iš mūsų. Jis iš kiekvieno išpeša tas detales, į kurias nedaug kas iškart sugalvotų atkreipti dėmesį, dėl kurių kiekvienas yra išskirtinis, žavus, nors ir keistuolis. Kalbama, kad jo personažai - netikri, išgalvoti. O aš jums sakau - jie tikri. Juk pilnas pasaulis žavių keistuolių.
Taigi "Aistrų pilys" - kekšės, plaukiančios į Ameriką, lūpomis papasakotos Kvinipeko miestelio gyventojų istorijos. Gal kiek realaus, gal kiek išgalvoto miestelio. Gal kiek realios, gal kiek išgalvotos istorijos.
  • Apie nuolat išvykstantį poną Reilį. Nepasakantį, nei kur, nei kodėl. Kartais kelioms dienoms, kartais mėnesiams. Apie sugrįžtantį poną Reilį. Likus kelioms dienoms iki sugrįžimo atsiunčiantį žmonai papuošalą. Vis tą patį. Tik vis kitoj dėžutėj.
  • Apie ponios Reil lūpas. "Vieną dieną Dievas sukūrė Džun Reil lūpas. Tuomet jam ir šovė mintis apie nuodėmę".
  • Apie berniuką Pentą, ant pečių nešiojantį per didelį švarką, ant pečių nešiojantį savo likimą. Laukiantį, kol užaugs iki švarko dydžio. Tada tikrai žinos, kad jau užaugo. Ir eis pasitikti savo likimo. Apie Pentą, kuris į sąsiuvinį užsirašinėja pamokymus gyvenimui. Po vieną pamokymą per dieną. "280. Kvailystės - porą per gyvenimą"; "1901. Seksas. PIRMA nusiauti batus, PASKUI nusimauti kelnes".
  • Apie Ponią Abeg, ištekėjusią už jau mirusio vyro. 
  • Apie architektą Hektorą Horo ir jį persekiojantį mirties dvoką. Apie jo statomus krištolo rūmus. Iš stiklo. 
  • Apie žmones, kurie visą gyvenimą dainuoja vienut vienutėlę natą - savo asmeninę. 
  • Apie garvežį "Elizabetė",  švilpiantį mi bemol nata. Ir apie varpinės laikrodžio natą, kurios nėra. Nėra tokios! "tarp vieno klavišo ir kito yra begalė natų, ištisas slaptų natų pasaulis, natų, kurių mes negirdime..."  Apie varpinės laikrodžio natą, kuri nebetilpo į klavišus.
  • Apie Pekišą, gyvenantį muzikoje arba muziką, gyvenančią Pekiše. Taigi apie jį, gyvenantį muzikoje, bet neturintį savo asmeninės natos. 
  • Apie pirmus traukinius. Apie skaitymą juose, gelbstintį nuo minčių apie mirtį. "vienintelė ir pati maloniausia apsauga nuo visų baimių - knyga, kuri prasideda".
Daugybė nuostabiai papasakotų istorijų, kurios jokiu būdu nesiskaito greit. O jei ir bandytum, vargu, ar pavyktų. Ne viename skyriuje tos istorijos perpinamos, kaitaliojamos labai staigiai: vienas sakinys pasakoja vieną istoriją, antras jau visai kitą, trečias sugrįžta prie pirmosios, ketvirtas įveda į trečią istoriją. Painu. Bet tai svarbu. Tai sustiprina įspūdį, kad visi turi savo istorijas, bet visos istorijos yra susijusios. Lygiai taip pat kaitaliojasi ir pasakotojai. Daugiausia pasakojama trečiu asmeniu (kekšės, plaukiančios į Ameriką, lūpomis), bet kartkartėmis įsiterpia ir pasakotojas pirmu asmeniu ir jis visąlaik būna vis kitas - tai ponia Abeg, tai nuteistas myriop Kupertas...
Dar man labai norisi pacituoti, kaip Baricco gražiai žaidžia žodžiais ir pakartojimais, kurie yra tokie paprasti, bet gal paprastume ir slypi žavesys:
"Vakare, kaip ir kiekvieną vakarą, atėjo vakaras";

"nėra nieko gražiau už vyro kojas, kai jos gražios";

"jei Džun juokiasi stovėdama prieš tave, būtinai pagalvoji: jei nepabučiuosiu tos moters - išprotėsiu. Ir aš pagalvojau: jei nepabučiuosiu tos moters - išprotėsiu";

"Senasis Andersonas mirė tą pačią naktį, plyšus širdžiai, sušnibždėjęs vieną vienintelį žodį: "Mėšlas".
 tą pačią naktį, plyšus širdžiai, sušnibždėjęs vieną vienintelį žodį: "Mėšlas". 
 tą pačią naktį, sušnibždėjęs vieną vienintelį žodį: "Mėšlas". 
 sušnibždėjęs vieną vienintelį žodį: "Mėšlas". 
 vieną vienintelį žodį.
 vieną vienintelį."

"Aistrų pilys" - tai romanas, kuriuo 1991m. Baricco debiutavo literatūros pasaulyje. 

2012 m. sausio 9 d., pirmadienis

Alessandro Baricco "Novečentas": apie nesamą žmogų grojusį nesamą muziką...


Sujaudinta! Sukrėsta! Pakylėta! Įkvėpta gyventi kaip noriu ("Velniop tą tvarką")! Galutinai įsimylėjusi Baricco! Taip jaučiuosi perskaičiusi "Novečentą". Užvertus knygą, norėjau iškart pulti skaityti iš naujo. Dar! Dar!!
Ši knyga - tai monologas, parašytas specialiai spektakliui. Parašytas taip tobulai, kad bijau pasakoti savais žodžiais, norisi tiesiog cituoti viską iš eilės: žodis po žodžio, sakinys po sakinio - visą knygą... Ir "Šilko" istorija, kurią skaičiau pirmiau, man visiškai nublanko prieš šią istoriją.
Dar nesidomėję, nevartę, nečiupinėję "Novečento", suks galvas, kodėl toks keistas knygos pavadinimas ir ką jis galėtų reikšti. Man pačiai kilo toks klausimas, kai knyga buvo dar toli nuo mano rankų. O tai, pasirodo, tiesiog pavardė žmogaus, apie kurį pasakoja knyga. Nepaprasta istorija apie nepaprastą žmogų. Apie Denį Budmeną T. D. Lemoną Novečentą. Beprotiška, bet graži istorija. Liūdna, bet šviesi. Jis buvo rastas paliktas garlaivyje "Virdžinietis", plaukiojančiame maršrutu Europa - Amerika. Visiškai mažučiukas, vos dešimties dienų. O kadangi jį radęs jūreivis pasiliko Novečentą laive, tai "pasauliui jo nebuvo, nes nebuvo miesto, parapijos, ligoninės, cypės, beisbolo komandos, kur būtų buvęs įrašytas jo vardas. Neturėjo tėvynės, gimimo datos, neturėjo šeimos". Užaugo pianistas virtuozas, kuris skambindavo nesamą muziką, niekur negirdėtą ir į nieką nepanašią, bet neabejotinai žmonės geresnės nebeišgirsdavo: "Neegzistuodavo ta muzika, kol jis jos nepagrodavo, okay? - tikrai nieko panašaus neegzistuodavo. O kai jis pakildavo nuo fortepijono, jos vėl nebebūdavo... ir jau visam laikui..." Ir dar - jis niekada nėra išlipęs iš laivo. Niekada! Bet puikiausiai žinojo apie pasaulį, pažinojo skirtingus kraštus, miestus. Pasaulį jis perskaitydavo žmonių veiduose ir akyse: "Mokėjo skaityti. Ne knygas, tos tai visos gražiai parašytos, mokėjo skaityti žmones. Ženklus, kuriuos juose įspaudė vietovės, garsai, kvapai, jų šalys, jų gyvenimai... Ten viskas parašyta." O paties kelionės po pasaulį prasidėdavo rankose ant fortepijono klavišų. Kiekvieną kartą užgrojęs atsidurdavo vis kitoje pasaulio vietoje: "Šiandien buvau pakliuvęs į nuostabų kraštą, moterų plaukai kvepėjo, visur šviesu ir pilna tigrų". Taip, jam visas pasaulis sutilpo į fotepijono klaviatūrą, į 88 klavišus. Ir jam jo pasaulis buvo tobulas.
Pasaulio pabaigą jis išvydo per karą. "Virdžinietis" taip nusidėvėjo, kad buvo nuspręsta jį sunaikinti. Išlaipinti žmones, prikrauti dinamito ir išplukdžius į jūrą susprogdinti. Dar kartą kartoju - Novečentas niekada neišlipo iš laivo:
"Tas visas pasaulis /
Tas pasaulis aplinkui, ir tu nenutuoki, kur jis pasibaigia /
Ir kiek dar jo yra /
Ar jums nebūna baisu, kad išprotėsit vos pagalvoję apie tokią begalybę, vos pagalvoję? Kaip jūs nebijot ją pajusti... /
Aš gimiau šitame laive. Čia mačiau pasaulį, bet kiekvieną kartą tai būdavo du tūkstančiai žmonių. Troškimų irgi būdavo, bet visi sutilpdavo tarp laivo pirmagalio ir pasturgalio. Skambinau savo laimę klaviatūra, kuri nebuvo begalinė. 
Aš štai ką supratau. Žemė - man per didelis laivas. Pernelyg ilga kelionė. Pernelyg patraukli moteris. Pernelyg stiprus kvapas. Muzika, kurios nesugebu pagroti. Atleiskit man. Bet aš nelipsiu."

Sakysit, tragiška istorija? Taip, tragiška. Bet Baricco ją pasakodamas neverkšlena, o įpina kuo daugiau humoro. Pateikta taip lengvai ir šviesiai, kad supranti tragizmą, bet vis vien skaitydamas šypsaisi. Dar tas kalbos muzikalumas, protarpiais minčių kratiniai, personažų - žavių keistuolių - paveikslai... Viskas man čia nuostabu. Viskas!

Visiems tinginiams ar šiaip nepagalvojantiems, kiek nepamatytų pasaulių praranda neskaitydami knygų, labai smarkiai siūlau bent jau filmą pažiūrėti. :) "Legenda apie pianistą Vandenyne". Brangiausias italų kino istorijoje pastatytas filmas (režisierius - Giuseppe Tornatore), gavęs 5 "Dovydus", o už Ennio Morricone muziką apdovanotas "Aukso gaubliu". Baricco, apibūdindamas Tornatore, prilipdė jam jausmingo menininko (na, bent jau jausmingesnio už patį Baricco) etiketę. Ir tai tikrai juntama filme. Nes skaitydama šypsojausi, kartais net juokiausi, o žiūrėdama - graudinausi ir verkiau.... :)
Visiems skaitovams verta pažiūrėti, visų pirma, dėl to, kad ten skamba tiek nuostabios muzikos, kurios negirdi skaitydamas knygą.
"...jeigu šoki, negali mirti. Ir jautiesi Dievas. O grodavome regtaimą, nes tai muzika, pagal kurią, kai niekas nemato, šoka Dievas."

2012 m. sausio 6 d., penktadienis

Alessandro Baricco "Šilkas": Visos istorijos turi savo muziką. Šios istorijos muzika balta.


Alessandro Baricco (g. 1958m.) - vienas populiariausių šių laikų italų rašytojų pasaulyje. Pagal baigtas studijas - filosofas, muzikantas, muzikos kritikas. Ir tai labai atsispindi jo kūryboje: sakiniai melodingi, o juose slypi išmintis.


 65 trumpučiai skyreliai. Apie vyrą, kuris keliauja per pasaulį dėl šilko. Apie šilko kelią, kuris išjudina, rodos, nepajudinamus vyro jausmus savo moteriai. Veiksmas vyksta 19a., kuomet dar nebuvo lėktuvų, o į tolimas keliones buvo leidžiamasi arklių traukiamomis karietomis, traukiniais ar kinkomais šunimis... Prancūzas Ervė Žonkūras keliauja į Japoniją pirkti šilkaverpių kiaušinėlių, kad išgelbėtų kaimą nuo bado. Namie jo laukti lieka mylima žmona Elena. Tačiau Japonijoje jis pamato nerytietiškų akių ir mergaitiško veido moterį. Nors niekada su ja nesišneka, netgi niekada neišgirsta jos balso, tačiau jos paveikslas vis labiau grimzta į jo mintis. Keturios kelionės. Keturi išvykimai, keturi sugrįžimai. Ir kiekvieną kartą Ervė grįžta vis labiau pasikeitusiu vidumi, išdraskytu vidumi, pilnu prieštaringų minčių. Elena nujaučia apie kitą moterį, bet tyli. Apskritai Elena man pasirodė pats brandžiausias personažas šioje knygoje: subtili, trapi, tačiau nuolanki, tyliai atleidžianti, laukianti ir mokanti priimti. Nors "ji labiausiai už viską pasaulyje norėjo būti tąja moterimi." Tąja, kuri visąlaik gyvena jos vyro mintyse. Svarbiausia šioje knygoje, mano manymu, kelionė dviejų žmonių jausmų labirintu. Vyras ir žmona išgyvena skirtingus jausmus: vyras - įsimylėjęs kitą moterį, nutolęs nuo savosios, susvetimėjęs, moteris - tyliai kenčianti, bet atleidžianti ir laukianti.  Pasiklydę, pasimetę, išbandomi, kad du jausmų keliai susieitų į vieną bendrą kelią.
Knygos stilius mane pakerėjo. Daug pakartojimų, daug nutylėjimų. Nedaugžodžiaujama. Trumpi sakiniai, už kurių slepiasi didelės mintys. Neišsiplečiama aprašinėjant įvykių aplinkybes ar veikėjų vidinius apmąstymus. Veikėjų vidinių būsenų atspindžiai - viename kitame žodyje, viename kitame sakinyje, pavyzdžiui: "Tu buvai miręs. Ir pasaulyje man jau nebuvo nieko gražaus"; "Tai keista kančia. Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi". "Šilko" stilius yra puikus pavyzdys, kai pasakant mažiau, iš tiesų pasakoma daugiau.
Man pasisekė, nes spėjau pagriebti ypatingą "Šilko" egzempliorių. Tai unikalus "Tytos albos" leidimas, paruoštas pagal Japonijoje ir Kinijoje gimusią knygrišystės tradiciją. Ten knygoms spausdinti buvo naudojamas labai plonas rankų darbo popierius, todėl spauda ant viengubo lapo iš abiejų pusių buvo neįmanoma. Taigi ir mano turimame egzemplioriuje tekstas atspausdintas tik ant vienos lapo pusės, lapas perlenktas pusiau ir rankomis įrištas japonišku įrišimo būdu. Tokiu būdu knygos forma šiek tiek priartėjo prie knygos turinio. Daug kas sako, kad knygos skirtos skaityti ir jokių mandrumų su jomis nereikia išsigalvoti. O man visai smagu turėti vieną kitą ir mandrą knygą. :)

Tikrai nežinojau, bet netyčia atradau, kad knyga 2007m. buvo ekranizuota. Filmas tokiu pačiu pavadinimu kaip ir knyga. Režisierius - Franois Girard. Toks pat lėtas ir lyriškas kaip knyga. Tik filme kalbama daugiau nei knygoje. :) Manau, tai vienas tų filmų, kuris ne prastesnis už knygą. Penas akims! Net galva svaigo nuo vaizdų grožybės!



***
Pats Baricco apie "Šilką" sakė: "Visos istorijos turi savo muziką. Šios istorijos muzika balta. Tai svarbu paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai. Kai grojama gerai, tada tarsi girdi grojant tylą ir, žvelgiant į tuos, kurie šoka, kurie juda kaip dievai, atrodo, jog jie nejuda. Velniškai keblus dalykas toji balta muzika..."

Šių žodžių ir šilko lengvumo verta muzika. Man...

2012 m. sausio 3 d., antradienis

Jurga Šeduikytė "Pasaka apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą"


Visai nesižaviu tuo, kad muzikantai ir šiaip žmonės, kuriuos rodo per televizorių, puola vienas po kito leisti knygas. Dažniausiai jie net neturi ką pasakyti, tad rašytojais pasijaučia bent surašę tuntą receptų. Svarbiausia - pasireklamuoja. Bet apie Jurgą taip galvoti nenoriu. Tikiu, kad jos galvoj kunkuliuoja tiek daug kūrybinių idėjų, kad jas būtinai reik kažkur užrašyt, kad nepabėgtų.
Noras parašyti knygą Jurgą užklupo Alpių kalnuose. Sėdėjo ant akmens, žiūrėjo į upę ir pajautė begalinį norą parašyti kokį rimtą romaną. Tačiau pirštai vis dėlto pradėjo raityti "Seniai seniai, prieš kokį pusmetį, šalia žalios kaip agurkų sriuba kūdros"... Taigi 2008m. Jurga Šeduikytė literatūroje debiutavo kaip pasakos žanro kūrėja. Nuo tų pačių metų ši knygelė ir guli mano lentynoje. Nusipirkti ją susigundžiau vieno koncerto metu, nes pagalvojau, kad labai jau smagu turėti knygą su autografu. Taigi vos atsivertus knygą, man iškart nusišypso žodžiai: "Arūnei nuo Jurgos iš pasakų pievelės. Nesuauk!" Aš, be abejo, klausau - jokiu būdu nenoriu suaugti. Bet knygą į rankas pribrendau paimti tik vakar, kai prieš miegą labai užsimaniau pasakos.
Tai pasaka apie du draugus: neįprastai žalios spalvos katinėlį Pašiauštą ir žaltį, vardu Sliekas, kuris mėgo klausytis Tylos. Apie jų nuotykius Žmonių Kieme ir Gyvūnų Miške. Apie jų didįjį nuotykį - kelionę ieškoti Lobių krūvos ir Baisozauro paslapties išsiaiškinimą.
Labai smagūs, jaukūs ir skambūs sakiniai. Ir kiekviename jų tiesiog šėlsta fantazija. Jau vien kokie žaismingi veikėjų vardai: katinukas RaMiau, Furfuliukai, Baisozauras, Voverytė KoveRytė, kurmis Murmis, vabalas Kabalas, apuokas Gūglas ir t..t... Labiausiai man patiko Slieko filosofiniai pamąstymai, pavyzdžiui: "Prieš didelį Nieką mažas Niekutis nieko nereiškia. Niekas yra nuspėjamas, kitaip nei Kažkas. Ten, kur yra Kažkas, jau yra įdomiau, ir Niekas su tuo nesiginčija. Jei Kažkas yra mažas, tuomet jis tampa panašus į Niekutį ir Niekas jo nebijo..."
Ir vis dėlto man kažko šioje pasakoje pritrūko. Tik niekaip negaliu įvardinti ko. Liko kažkoks neprisipildęs iki galo jausmas. Įžvelgiau kelias prasmes: kaip gerai turėti draugą - dviese lengviau įveikti visas kliūtis ir kaip svarbu įveikti savo baimes. Tačiau vis vien jaučiuosi, tarsi neišgirdusi to emocinio moralo, kuris slypi kiekvienoje pasakoje.
Dar kelios įdomybės apie šią knygą, kad ją iliustravo pati Jurga, o rašydama niekada nežinojo, kas bus toliau, kaip viskas pasisuks. Taigi jai pačiai ši pasaka - didžiausias netikėtumas ir staigmena. Na, o man didžiausias netikėtumas skaitant buvo tai, kad visąlaik ausyse aidėjo Jurgos balsas. Tikrai tikrai nemeluoju, kad ir kaip keistai tai skamba. Tarsi ne aš skaityčiau, o pati Jurga. Tad kad nebetūnotų tas balsas pasislėpęs ausyse, o lietųsi visame kambaryje, klausau kitą Jurgos "pasaką" - Koralų pasaką. Skanaus ir Jūsų ausims!

2012 m. sausio 2 d., pirmadienis

Glenn Beck: "Padėk mums nuolat prisiminti, kas esame, ir tikėti, kad esam verti atlaikyti audras"


Kalėdinė istorija, kurią verta skaityti bet kurią gyvenimo dieną. Manau, ne tik verta, bet daugeliui netgi būtina.

Mirus tėčiui, dvylikamečio Edžio mama vos galą su galu suduria, tačiau jis vis vien tikisi per Kalėdas dovanų gauti dviratį. Deja, gauna "kvailą, šlykštų, rankų darbo megztinį". Įsiutęs ir visiškai nusivylęs, įskaudinęs mamą, jis dar negreit suvoks, kad jau turi didžiausią gyvenimo dovaną, kad jau turi didžiausius gyvenimo turtus. Knygos turinys gan paprastas, tačiau jame užfiksuotos tokios svarbios gyvenimo pamokos, kurias net ne visi suaugėliai sugeba suprasti iki pat gyvenimo pabaigos.
Ši istorija nutiko pačiam Glenui Bekui, kai jis buvo dvylikametis berniukas. Tačiau šią pamoką jis suprato tik būdamas trisdešimt penkerių metų vyras.

Skaičiau verkdama. O kartais žodžiai degino baisia gėda. Man toli gražu nebe dvylika metų, kaip knygos herojui, bet dar lig šiol kartais elgiuosi kaip jis: vedina kvailų principų užsidedu pykčio kaukę ir vengiu atsiprašyti (nors viduj labai to noriu) arba susigalvoju kokią priežastį, dėl kurios neva jaučiuosi nelaiminga. Mes patys niekada nematome savęs iš šalies. Todėl mums nuolat reikia priminimų ir pamokymų. Ir kuo dažniau. Ši knyga man dar kartą priminė (ir tikiuosi su tokia pačia jėga primins ir visiems kitiems, kas ją skaitys):

* Kaip svarbu iškart atsiprašyti! Kaip svarbu kiekvieną dieną kartoti "myliu"! Kaip svarbu neatidėlioti rytdienai! Galbūt rytoj visa tai padaryti bus per vėlu? Galbūt per vėlu bus net po pusvalandžio? Nė vienas nežinom, kiek mums duota laiko pabūti su tais, kuriuos mylim labiausiai.

** Nesvarbu, kas tu būsi gyvenime, svarbu - koks būsi!!! Visiškai nesvarbu, ar tu daktaras, verslininkas, ar valytojas, pardavėjas, šiukšliavežys, svarbu, ar tu laimingas, mylintis, besišypsantis, džiūgaujantis. 

*** Jei nesi laimingas - tai tik tavo paties kaltė. Gyvenimas nėra gražus ir laimingas savaime. Grožį ir laimę susikuriam patys. Ir tikėjimo tuo niekas kitas tau neįpirš, jei pats nenorėsi tikėti.

**** Laimės dydis nepriklauso nuo turimų daiktų gausos. (Na, nebent tie daiktai yra knygos :) - mano pastaba). Geriau turėti mažiau, bet tą, ko mums tikrai reikia, o ne kuo daugiau, nes gėda prieš kitus atrodyti neturtingais ("Mano seneliai <...>. Jie turėjo viską, ko reikėjo, o dar svarbiau - jie norėjo visko, ką turėjo").

- - - - - -
"Kartais sunkiausia kelionės dalis - tikėti, kad esi jos vertas."
NUSIPELNYKIM!
Visi išgirdę rakinamas duris marš prie jų ir stipriai apsikabinkit sugrįžusius mamą, tėtį, sesę, brolį, draugą, draugę...

Ir ypač nepamirškit išeinančių...

2012 m. sausio 1 d., sekmadienis

Kaip pasitikau Naujus Metus arba kuo daugiau Meilės visiems!

Šiandien, dar ne visai prabudus, pajaučiau, kad šypsausi. Kaip gera Naujus Metus pradėti šviežia galva ir šviesiom mintim. :) Netgi perskaičiau knygą vienu prisėdimu ir tuoj pat griebsiu skaityti antrą. Ir tik dėl to, kad šįkart Nauji buvo sutikti ne kokioj triukšmingoj kompanijoj, juolab ne prikimštam bare, o namie: su draugu, dviem katinais ir vienu pūkuotu kiškiu. :) Žiūrėjom pro langą fejerverkus, deginom šaltąsias ugneles ir visu garsu klausėm Čaikovskio "Spragtuką".


Neįprastai. Tikrai neįprastai rokenrolo mėgėjams. Bet buvo gera - nors tu ką.
Buvo labai gera...

Mano didžiausias naujametinis palinkėjimas, kad visi iš medinukų spragtukų pavirstumėm žmonėmis su karštomis širdimis. Kad jus beatodairiškai mylėtų su visais jūsų trūkumais ir ydomis. O jūs patys kad mylėtumėte dar stipriau nei jus myli. Juk duodamas tūkstanteriopai labiau praturtėji nei imdamas!