2012 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

                                                               Stovi pasakų namelis,
                                                               Kir vir bam! Kir vir bam!
                                                               Ten senutė ir senelis
                                                               Seka pasakas vaikam.
                                                               Kir vir bam! Ne bet kam,
                                                               Tik labai geriem vaikam!


Laimei, šiandien nepasiėmiau skėčio... Ir po nuostabaus ryto Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre nebeaišku kelintą kartą mėgaujantis baletu "Čipolinas" dangus apliejo mane melancholijos lašais ir kažin kokiu begaliniu ilgesiu tos mažos mergaitės, kuri taip mėgo pasakas...
Aš nė kiek nepasikeičiau, aš ta pati mergaitė... Dievinu pasakas knygose, dar labiau gyvenime. Tik aplink mane nebedaug kas jomis tiki. Aplink mane per greit viskas keičiasi... O aš stoviu vietoje ir nesutinku bėgti iš paskos... Aš vis dar labai nenoriu prisitaikyt...
Šiandien ypatingai noriu būti ta maža mergaitė, kurią apkamšys, ilgai glostys galvą, skaitys jai pasakas, skaitys pasakas be galo... Šįkart netgi pageidautina - baisias ir gąsdinančias! Nes yra kas apkabins, saugos ir nuramins, kad pasaulis dar nėra toks blogas... ir bus niekas nebaisu...

vis ta vaikystė, kuri ir skauda, ir šypsos...


Pasivaikščiojimas Nidoje aplink Thomo Manno namelį

"Nida nepaprastai graži, bet nekalbėkime apie tai balsiai, kad pasaulis jos neatrastų ir, su jam būdingu juokingu troškuliu užgriuvęs josios ramybę, jos nesunaikintų." Thomas Mannas, 1930-ųjų gegužė

1929 metų 25 dieną Klaipėdos krašto spauda informavo, kad į Nidą atvyko žymus vokiečių rašytojas Thomas Mannas ir apsistojo Blodės viešbutyje. (Tiesa, atkapsčiau faktą, kad Blodės viešbutyje tarpukario laikotarpiu vasarojo ir psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas). Nidą Thomas Mannas atrado atsitiktinai, čia užsukti jam rekomendavo vienos žymios leidyklos "Gräfe und Unzer" vadovas. Thomui Mannui taip patiko Nidos grožis ir ramybė, kad jis per kelias buvimo čia dienas nusprendė pasistatydinti vasarnamį. Tik prasidėjus statyboms, rašytojas gavo Nobelio premiją. Tad buvo pasklidę apkalbos, kad taip jis išleidžia gautą nemažą pinigų sumą. :) Nidoje rašytojas su šeima praleido tik tris vasaras (1930 - 1932m.) Čia gimė romano pagal Bibliją "Juozapas ir jo broliai" skyriai. O kopos rašytojui labai priminė dykumą, kur ir rutuliojais romano veiksmas. 1933m. Thomui Mannui teko emigruoti iš savo gimtos Vokietijos dėl atvirų, viešų kalbų apie Hitlerio piktus kėslus. Iki pamiltos Nidos taip pat nebedrįsdavo važiuoti, mat nuo čia iki nacistinės Vokietijos sienos tebuvo vos keli kilometrai. Karo metu Thomo Manno vasarnamis buvo suniokotas ir įtrauktas į likviduotinų karo griuvėsių sąrašą. Tačiau kažkokiu būdu jis likviduotas nebuvo, o lietuvių rašytojo Antano Venclovos ir žurnalisto Leono Stepanausko rūpesčio dėka jis buvo atstatytas.

Prisimenu vasarą ir pasivaikščiojimą aplink Thomo Manno namelį. :)














2012 m. rugsėjo 23 d., sekmadienis

Mark Haddon "Tas keistas nutikimas šuniui naktį"


Pasaulis nesustabdomai lekia išradimų keliais. Aikčiodami dėl naujovių ir skubėdami viską išbandyti, pamirštam atkreipti dėmesį į tai, kas arčiausiai mūsų ir kas turėtų būti svarbiau už viską - žmones. Viso pasaulio žmones. Pamirštam juos pažinti ir jaukintis. Juk nesumeluosiu sakydama, kad vis dar bijom žmonių kitokių, nei mes patys. Kitaip atrodančių, keistai besielgiančių. Na, jeigu ginamės, kad nebijom, tai mažų mažiausiai mums prie jų nejauku. Aš apie tuos, kurie kitokie, nes serga. Serga, nes gamta suklydo.
Ši 2004 metais leidyklos "Tyto Alba" išleista knyga yra būtent apie vieną tokį - kitokį herojų. Jis - penkiolikmetis Kristoferis, sergantis Aspergerio sindromu, viena iš autizmo formų. Tai vystymosi sutrikimas, pasireiškiantis sunkumais bendraujant, fizinio - emocinio kontakto problemomis. Ši liga neišgydoma, tačiau sergantysis gali integruotis į visuomenę, mat pasižymi labai išvystytu intelektu. Kitaip tariant, jam neegzistuoja emocijos, jos tik gąsdina ir verčia jaustis nesaugiai, jam egzistuoja tik protas ir logika. Štai būtent toks ir yra Kristoferis. Jis tvirtina, kad žmonės priimdami sprendimus dažnai vadovaujasi intuicija, bet sužinoti teisingą atsakymą padeda tik protas. Jis laisvai dėsto mokslinę informaciją apie astronomiją, mediciną, matematiką, filosofiją ir pan. Tačiau ima spiegti, muštis arba raitytis ant grindų, jeigu kas nors jį paliečia. Ir tik matematinių uždavinių sprendimas (netgi mintyse) jį nuramina emocinių priepuolių metu. Jis dievina matematiką. Matematikoje visada viskas galiausiai išsprendžiama: "matematikoje yra ne taip kaip gyvenime, nes gyvenime nėra viską išsprendžiančių atsakymų". Jis dievina skaičius. Ypač pirminius: "Man atrodo, kad pirminiai skaičiai kaip gyvenimas. Jie labai logiški, bet niekaip neišeitų sugalvoti jiems taisyklių, net jeigu nuolat apie tai galvotum." Net knygos skyriai sunumeruoti pirminiais skaičiais: 2,3,5,7,11,13 ir t..t... Nors manęs neklauskit, kas jie tokie - tie pirminiai skaičiai. :) Skyrių apie juos skaičiau kelis kartus ir vis vien likau nesupratus. :) O štai Kristoferiui sunku suprasti perkeltines prasmes, metaforas ir juokus. Viską priima tiesiogiai, pažodžiui. Dar jis be proto bijo naujų, nepažįstamų vietų. Bet žinot, jokio gailesčio knygoje nejusti. Jokio sentimentalumo "kitokiam" vaikui. Knyga pasakojama pirmuoju asmeniu, tad tu pats tampi tas vaikas. Tu pats viską matai jo akimis, galvoji jo mintimis. Nepalikta erdvė stebėti jį iš šono, tad nelieka laiko jo gailėtis.
Sunku nusakyti knygos žanrą. Kaip sako pats pagrindinis herojus: "Tai detektyvinis romanas apie paslaptingą nužudymą". Kristoferis kaimynės kieme randa nužudytą šunį ir nusprendžia žūtbūt išsiaiškinti, kas tai padarė. Kvepia išties detektyvu. Tačiau ties viduriu knygos detektyvas baigiasi, nes paaiškėja kaltininkas. Sužinoti faktai apverčia aukštyn kojom berniuko gyvenimą ir priverčia permąstyti ir taip silpną pasitikėjimo žmonėmis klausimą: "ką nors mylėti - tai padėti tiems žmonėms, kai jiems nutinka nemalonumų, ir tai reiškia rūpintis jais ir sakyti tiesą"... Tad kitą pusę knygos aš būčiau linkusi vadinti jau psichologiniu romanu. Berniukas pereina neįtikėtinus savo drąsos išbandymus. Griūna įprastas Kristoferio pasaulis ir jį tenka statyti iš naujo. Dar įdomiau tai, kad tai lyg ir romanas apie romaną. Mat tai, ką skaitome šioje knygoje, yra paties Kristoferio parašyta knyga.

Markas Haddonas kelerius metus dirbo fiziškai ir psichiškai nesveikų vaikų mokytoju. Tad tikrai galima tikėti faktų ir vidinio pasaulio atvaizdavimo autentiškumu.


Vos pasirodžiusi knyga laimėjo prestižinę Whitbread geriausios 2003-iųjų metų knygos premiją. O Anglijoje ją išleido iškart dvi leidyklos - vaikų ir suaugusiųjų. Taigi knygos adresatas aiškus - verta skaityti ir kiek paaugusiems, ir jau suaugusiems. Labai rekomenduoju!
O štai šiais metais leidykla "Metodika" išleido dar vieną Marko Haddono knygą lietuvių kalba - "Dėmė". Tai dar vienas neeilinis pasakojimas apie šeimos išgyvenimus susiduriant su psichine negalia sergančiu artimuoju. Nekantrauju perskaityti ir šią. Labai!

2012 m. rugsėjo 18 d., antradienis

Poetiškas rytas arba Kol laukiu kelionės į Kauną, skaitau Beno eilėraščius

                                                     BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS
                                                     EILĖRAŠTIS LYG ABRUTYTĖ

                                                             l.juokiausi nes sapne
                                                             norėjau Tave pabučiuoti
                                                             betgi sapnas mano - 
                                                             tarsi van Gogas
                                                             neturėjo ausies
                                                             (pusės jo negirdėjau?)
                                                             - - - - - - - - - - - - - - - -
                                                             rytą viską (?) užrašęs
                                                             norėjau parodyti Tau
                                                             bet Tu... (lyg sapne!)
                                                             ropinėjai po dangų
                                                             rinkdama šventųjų blakstienas


***
Ir dar autografų, kuriuos susižvejojau knygų festivalio metu. :)




2012 m. rugsėjo 15 d., šeštadienis

Vilniuje atidarytas Bukowski baras

Vėlų rugsėjo 14-osios vakarą Vilniuje Trakų gatvėje duris pravėrė naujas baras. Apie barus knygų bloge rašyti gal ir ne vieta, bet skelbiama, kad tai bus išskirtinis baras - literatūrinis baras. Čia vyks poezijos skaitymai, slemo varžybų vakarai, kino naktys ir pan.
Sutikau šią žinią labai džiaugsmingai. Man tokios vietos labai reikėjo. Labai labai! Mat draugus, kurie mėgtų poeziją ir su manim vaikščiotų į poezijos vakarus, galiu suskaičiuoti ant dviejų-trijų pirštų. :) Ir štai alternatyva - draugai, nenorintys klausyti poezijos, galės tiesiog gerti alų! :))

Sudalyvavau atidaryme, bandžiau pafotografuoti, bet buvo tiek daug žmonių, kad išėjo nufotografuoti vos kelis pakampius. Bet dalinuosi bent jais. :)

 Štai jis! Bukowski baras atidarytas!















Daugiau nuotraukų rimtesniam vaizdui susidaryti galite rasti Bukowski baro profilyje facebooke: https://www.facebook.com/baras.Bukowski