2013 m. sausio 24 d., ketvirtadienis

Louis de Bernieres "Kapitono Korelio mandolina": Dėkoju Dievui už tai, kad davė laiko tave mylėti...


Žiemomis aš dažniausiai noriu būti meška! Įlįsti į šiltą urvą ir miegoti iki pakvips pavasariu! Deja, ir žiemomis esu žmogus! Dėl to esu priversta vis išlįsti iš urvo, idant ką naudingo nuveikčiau žmonijai. Tuomet jau reikia šildytis kaip išmanai. Tai šildausi, pavyzdžiui, rašydama atvirukus į afrikas, australijas. Dar nepaliaujamai galvoju apie Meilę. O stotelėje belaukdama viešojo transporto, iki skausmo nušalusi kojų pirštus, mintimis keliauju į Louis de Bernieres knygą "Kapitono Korelio mandolina". Ten galima lakstyti basai! Ten - Graikija, Kefalonijos sala, Jonijos jūros skalaujami smėlėti krantai, palei pat pakrantes ir kiek toliau ant kalvų išsirikiavę balti namai ("Graikai pamėgę nekaltybės spalvą, dažė sienas baltai, tarsi neužtektų akinančio saulės ryškumo"), auksinė saulė, svaiginantis vynas ir amžinas noras šypsotis saulei, jūrai ir vienas kitam. Neapsakomas pasakojimo įtaigumas! Jeigu aš, niekada nebuvusi Graikijoje, juo labiau jos salose, skaitydama jaučiau, kad jau esu ten buvusi, vaizdas taip aiškiai stovėjo prieš akis. Ir kad jūs žinotumėt, kaip nenoriu paminėti dar vienos svarbios knygos detalės! Tarp saulės ir vyno džiaugsmų ten - karo metas. Bet kaip ten būna gyvenime? Kartais tenka patirti kažką labai baisaus, kad atrastum tai, kas gražu. Jei ne karas, kažin ar du jauni žmonės būtų susitikę ir įsimylėję. Karštakošė graikė Pelagija ir romantikas italas Korelis. Kažin.

Iš esmės tai knyga apie karą ir meilę. Tik apie karą man norisi kalbėti mažiausiai. Sustojus ties ta tema visada apsunkstu nuo bejėgystės. Bet tai yra istorija. Ir ši knyga prisideda prie istorijos išsaugojimo. 1940 metai. Beprasidedantis Antrasis pasaulinis karas. Hitleris ir Musolinis dalinasi žemes. Taip Kefalonijos salą užplūsta pulkai italų karių. O kaip žaviai aprašyti jų paveikslai - šviesiai, be pagiežos. Jie tik žmonės - jautrūs, linksmi, paslaugūs, mandagūs... Apskritai ar gali italai būti kariai? Jie net nemano kariauti, jie nėra niekada į nieką taikęsi ar šovę ("Jo šautuvas užrūdijo, jis net buvo porą kartų jį pametęs"...). Jiems rūpi dainuoti, gerti vyną ir patikti merginoms. Jie nori draugauti su vietiniais. Jie šaiposi iš savo dučės Musolinio, vadina jį klounu, juokdariu, žudiku. O kiekvieną dieną vietoj pasisveikinimo dažniau išgirsti "Velniop tą karą". Kas kita vokiečiai - šalti kaip akmenys Hitlerio garbintojai: "vokiečiai buvo ne žmonės. Jie buvo automatai be principų, mašinos, sureguliuotos taip, kad tiktų grobstymui ir žiaurumui, be jausmų, išskyrus meilę jėgai, ir be tikėjimo, išskyrus tikėjimą gamtos jiems duota teise pritrėkšti po savo kulnu silpnesnes tautas". Todėl net nenustebino, kad buvę su italais sąjungininkai, vokiečiai galiausiai masiškai juos išžudė ir naikino įkalčius degindami jų kūnus. Kaip baisu mirti, kai tu net nenori kariauti... Bet autoriui bravo už nepaprastai taikliai ir įtikinamai atskleistus tautų charakterius.

Be abejo ten, kur karas, natūraliai kyla ir tikėjimo klausimas:
"-Mielasis, ar tu tiki Dievą, ar tiki dangumi ir visomis tomis tiesomis?
  - Ne. Po to, kas įvyko, nebetikiu. Tai prarado prasmę. Jei tu būtumei Dievas, argi leistumei, kad šitaip atsitiktų?
  - Aš paklausiau, nes noriu matyti Karlą ir visus vaikinus rojuje. Nieko negaliu padaryti, vadinasi, aš tikiu.
  - Kai pamatysi Dievą, pasakyk, kad noriu jam duoti į nosį."

Bet aš gi labiausiai norėjau pakalbėti apie meilę. Laukiančią, pasiaukojančią. Meilę iki pabaigos. Tokią, kokia aš labai tikiu ir kokią labai norėčiau patirti. Graikė Pelagija laukia grįžtančio savo sužadėtinio, graikų partizano Mandro, bet netikėtai įsimyli italų kapitoną Korelį - amžinai kvailiojantį, juokaujantį, besišypsantį ir meistriškai grojantį mandolina, kuri net vardą turi - Antonija. Be abejo, Korelis taip pat įsimyli Pelagiją: "vienintelis rimtas reikalas visame pasaulyje jam buvo muzika, kol jis sutiko Pelagiją".  Bet jie "priešai". Jų meilės istorija neįmanoma, nesaugi. Be abejo, kad jiems tenka išsiskirti. Italas iškeliauja į Italiją, graikė lieka savojoj Graikijoj. Tačiau ar ties priverstiniu išsiskyrimu meilė baigiasi? Ar išvis meilė gali baigtis? Ar geriau nelaimingai mylėt, nei išvis nemylėt? Ar egzistuoja laukianti meilė? Laukianti dešimt, dvidešimt, trisdešimt metų?.. Kantriai laukianti, net nežinodama, ar sulauks? Nepaliaujamai galvojau, ar aš laukčiau. Nežinomybė kartais išveda iš pusiausvyros net stipriai tikintį žmogų. Bet žinau, kad laukčiau. Jau esu laukusi. Kankinčiausi, verkčiau, gal net keikčiausi, bet laukčiau. Meilės visuomet verta laukti. Ir nors knygos pabaiga kiek nuspėjama, bet man tai nesutrukdė ja džiaugtis.


2001m. pagal knygą pastatytas filmas (režisierius John Madden). Nekantravau pamatyti. Ir taip smarkiai nusivyliau filmo interpretacija. Nu taip iškreipt esminius knygos faktus... Visų pirma, buvo atsisakyta vieno žaviausių personažų, kuriam knygoje po pagrindinių veikėjų buvo skirta tikrai daug dėmesio - italų kario Karlo Pjero Gverčo. Pamaniau, kad turbūt scenaristas arba režisierius yra užkietėjęs homofobas? Mat Pjeras knygoje pasakoja jautrią savo homoseksualumo istoriją (netgi apie slaptą meilę kapitonui Koreliui). Visų antra, Pelagijos ir Korelio meilė buvo tauri, skaisti, supoetinta, o filme beveik be jokių įžangų Pelagija jau gulasi po kapitonu nuogais "papukais". Nu siaubingai supykau!! :) Net charakteriai (išskyrus Nikolą Cage'ą - kapitoną Korelį) man pasirodė ne taip suvaidinti. Labai neišsiplėsiu, nes ir taip visada mėgstu pasakyti per daug. Eilinį kartą iš mano pozicijos knyga nugalėjo prieš filmą. Ten tikrasis grožis! Ten tikroji tiesa! Ten tikroji prasmė! Pamenu, suplojau arti 50 litų. Bet nė kiek nesigailiu! 605 puslapiai malonumo! Nemeluoju! :)

* * *
"Aš galvoju apie Pelagiją akordais. <...> Pelagijai tinka paprasti, linksmi akordai. Ji žaidžia su katinu ir juokiasi, ir tai yra sol. Pamačiusi, kad ją stebiu, ji išriečia antakį ir dedasi smerkianti ir priekaištaujanti man už žavėjimąsi ja, ir tai yra do. Ji klausia manęs: "Nesugalvoji geresnio užsiėmimo?", ir tai skamba kaip re. <...> Pelagija liūdna, ir aš, paėmęs Antoniją, sugroju re minorą. Ji pakelia galvą ir sako: "Kaip tik šitiap aš dabar jaučiuosi. Iš kur tu žinai?"


2013 m. sausio 19 d., šeštadienis

viskas prasidėjo nuo kibinų ir baigėsi Salomėjos Nėries deklamavimu į ausį


Šiandien taip užsimaniau kibinų... O jeigu jau kibinų - tai tik į Trakus! Ir Trakų žiemą dar niekada nemačiau... 
Oj! Tuštuma, tyluma, ramuma, viskas tik tavo ir tau... ir pats tampi sau... 
Dienos rūbo šaltumas, laukų patalų baltumas šnabždėjo, deklamavo man į ausį...
Taip ir buvo! Tikrai!












                                                       Salomėja Nėris
                                                        Senelės pasaka

                                                  Apšerkšniję mūsų žiemos –
                                                  balta balta, kur dairais.
                                                  Ilgas pasakas mažiemus seka 
                                                  pirkioj vakarais.
                                                  Apie klaidžią sniego pūgą,
                                                  saulės nukirptas kasas,
                                                  apie žąsiną moliūgą, 
                                                  kurs išskrido į dausas.
                                                  Apie vilką, baltą mešką,
                                                  burtus, išdaigas velnių,
                                                  apie vandenis, kur teška
                                                  iš sidabro šulinių.
                                                  Apie trečią brolį Joną –
                                                  koks jis raitelis puikus,
                                                  apie Eglę – žalčio žmoną,
                                                  medžiais paverstus vaikus.
                                                  Kaip našlaitė nusiminus
                                                  grįžo tuščiomis atgal...
                                                  Brenda pušys per pusnynus
                                                  ir išbris niekaip negal.
                                                  Pusnynuos nykštukai miega,
                                                  aukso žuvys po ledu.
                                                  Bėga  ragana per sniegą,
                                                  nepalikdama pėdų.
                                                  Našlaitėlė gero būdo, 
                                                  o jos  pamotė pikta...
                                                  Bet senelė užusnūdo 
                                                  ir jos pasaka baigta.





2013 m. sausio 18 d., penktadienis

dabar gėrimės mudu abu <...> po žeme...šypsodamiesi




                                                                            Kiekvienas vaikas turi savo mėnulį,
                                                                            su delčia ir pilnatim,
                                                                            kad sulaužytų jį ir gailėtųs,
                                                                            grįždamas praeitin –,
                                                                            kad išsaugotų jį ir gėrėtųs savim,
                                                                            atsigrįždamas.
                                                                            Kiekvienas vaikas turi savo mėnulį,
                                                                            dylantį, augantį tarp sapnų –
                                                                            tik mano vaiko mėnuo nuskendo,
                                                                            su pirmuoju šauksmu,
                                                                            senolių upėj, užkeiktu lobiu...
                                                                            Rankom supyliau pylimą,
                                                                            prisišaukiau nuo marių žvejus –
                                                                            ir trūko tinklai.
                                                                            Greiti ratilai uždengė gelmę...
                                                                            Surinkau visus brolelius,
                                                                            pasakų užburtus ėriukus,
                                                                            jie gėrė, gėrė sudrumstą vandenį,
                                                                            ir užspringo juo –
                                                                            Mano vaiko mėnuo
                                                                            žėri, nuskendęs užkeiktu lobiu
                                                                            senolių upės dugne...
                                                                            Dabar gailimės mudu abu
                                                                            kitų sulaužytų delčių –
                                                                            dabar gėrimės mudu abu
                                                                            išsaugotom pilnatim kitų,
                                                                            eidami Mėnulio gatve,
                                                                            kur saulėgrąžos žydi ir žydi,
                                                                            pasąmonėj, po vandeniu, po žeme –

                                                                           (Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė-Katiliškienė), 1927 07 05 - 2013 01 17)




2013 m. sausio 16 d., trečiadienis

didelės mažo žmogaus nuoskaudos...




Šiandien susiradau mylimiausią vaikystės eilėraštį ir apsiverkiau. Iki nutįsusio snarglio.

Jau vaikystėj tikėjau gražiais žodžiais. Iš visokiausios senos makulatūros, iš sieninių kalendorių lapelių išsikirpdavau visas sentencijas, visus eilėraščius ar bent kažką panašaus į juos. Buvau tikra literatūros ieškotoja. Dažnai nuo atrastų žodžių pasislėpusi verkdavau. Vadinasi, buvau ir vertintoja. Ieškodama, vertindama, ašaromis atsirinkdama atradau ir savo mylimiausią eilėraštį. O žinot, ką reiškia mylimiausias? Reiškia, kad tik tu juo labiausiai tiki. Bet meilės be kančios nebūna. Su pirmuoju mylimiausiu eilėraščiu susijusi ir pirmoji didelė gyvenimo nuoskauda. Nebesvarbu, kelintoje klasėje tuomet mokiausi (penktoje? šeštoje?), šį eilėraštį ruošiau raiškiajam skaitovų konkursui. Susižavėjusi mokytojų komisija pasiūlė savo eilėraštį atiduoti kitai mokinei, kad ji su juo galėtų dalyvauti kitame etape. Štai taip mokykloj daužomos vaikų širdys - bandant atimti tai, kuo jie tiki. Bent jau pripažino mano gerą skonį. Bet vis dėlto buvo siaubingai skauda, nes man buvo ne vis vien. Čia buvo mano eilėraštis, mano atrastas, mano numylėtas. O mokytojai norėjo atimti, nes manim netikėjo...

Kita didelė nuoskauda aplankė dvyliktoje klasėje laikant valstybinį interpretacijos egzaminą. Jaučiausi visiškai rami ir užtikrinta, mat turėjau galimybę pasirinkti analizuoti mylimiausią Marčėną. Mokytoja rami nesijautė ir po egzamino (beje, ne pirmą kartą) prišnekėjo baisių dalykų, kuo švelniau tariant, kad prirašiau nesąmonių. Tą dieną su savo lietuvių kalbos mokytoja kalbėjau paskutinįkart. Po rezultatų paskelbimo ji manęs nepasveikino ir nepagyrė. Nežinau kodėl. Gal pyko, kad man taip pasisekė. Nes ji juk manim niekada netikėjo.

Buvo ir daugiau nuoskaudėlių, bet ypatingai šių niekaip negaliu pamiršti. Juk nuo mažens tikėjau gražiais žodžiais. O mokytojos vis bandė įrodyti, kad tie žodžiai parašyti ne man.
Kaip baisu, kai žmonės, kurie turi skatinti, drąsinti, palaikyti, vietoj to - slopina ir įvaro nepilnavertiškumo kompleksą. Aš lig šiol bijau garsiai kalbėti, diskutuoti, kad neišgirsčiau atgalinės reakcijos "nevykėle, tylėk, tu nusišneki". Suprantat? Dabar, kai atvira širdimi ir burna galiu ką tik noriu rėkti pasauliui, dabar pati savim netikiu...

Ačiū Dievui, dar galiu pasislėpus rašyti...


2013 m. sausio 4 d., penktadienis

Marjane Satrapi "Persepolis": niekada neužmiršk, kas tu esi!


Marjane Satrapi "Persepolis" (Kitos knygos, 2011) - turbūt jau daugelio vartyta, skaityta ir aptarta. Bet tikiuosi, dar ne visų. Tokiu atveju bent ne veltui čia rašau, keliu nuotraukas ir bandau įkalbėti susirasti šią knygą. Visko čia rasit: ir istorijos (turiu omeny tą "vadovėlinę", kurią visi privalom žinoti), ir juokų, ir gyvenimiškos paprasto žmogaus išminties. Ką jau kalbėt apie tai, kad tai ne tik papasakota istorija, bet dar ir nupiešta. Taip, tai komiksas.
Irane gimusi mergaitė Marži pasakoja lyg ir savo gyvenimo istoriją, bet kartu taip papasakojama ir jos šalies istorija. 1979 metų revoliucija šalyje, Irano - Irako karas, nelygiateisė moters padėtis visuomenėje. Ypač įdomu ir kiek neįprasta, kad apie visas šias politines peripetijas pasakoja dešimties metų mergaitė, vėliau jau paaugusi. Ir dar taip aistringai norinti dalyvauti šalies įvykiuose.
Kita knygos tema - emigracija. Marži tėvai, norėdami dukrą paslėpti nuo karo, išsiuntė mokytis į Vieną. Tiesa, Marži teko laimė gimti nepaprastoje šeimoje. Turint omeny, kad tai Iranas, jos tėvai buvo tikri pasauliečiai. Jie ne tik kad nieko nedrausdavo, bet dar ir skatindavo būti laisvai ir už save kovoti. Emigracijoje Marži teko patirti (kaip jai pačiai tuo metu atrodė) ne mažiau baisesnių dalykų už sproginėjančias bombas virš galvos - kultūrinį nepripažinimą, narkotikus, badą, valkatavimą... Skaitant buvo sunku suvokti, kad tiek visko daug gali įvykti vieno jauno žmogaus gyvenime. Ir kaip tiek visko patyrus galutinai nepalūžti? Nes Marži nepalūžo. Nuo pat pirmų knygos puslapių Marži pasirodžiusi kaip maištininkė, kovotoja, atrado tiesą, kad "vienintelis būdas atlaikyti nepakeliamus dalykus - iš to juoktis". Taigi ši novelė - dar ir su gera doze humoro.
Ši mergaitė, Marži, yra pati knygos autorė. Ir tai, ką patyrė Marži knygoje, iš tiesų buvo patirta gyvenime. Ir jos gyvenimo istorija taip susiklostė tik todėl, kad taip klostėsi šalies istorija. Jai, šalies istorijai, ir skirta ši knyga: "Atleisti galima, bet pamiršti nevalia".
2007 metais pagal knygą pastatytas animacinis filmas (rež. Vincent Paronnaud, Marjane Satrapi), kuris taip pat puikus. Bet lyginant su knyga, man pasirodė, per skubotas, kai kurie faktai praleisti, nutylėti. Man norisi, kad tai, ką aš sužinojau perskaičiusi knygą, sužinotų ir tie, kurie žiūrės tik filmą. Geriau ne tik žiūrėkit - ir skaitykit! :)

Kadangi tai grafinė novelė, tai ir cituoju vaizdais. Jie tikrai iškalbingesni už mane.
















2013 m. sausio 1 d., antradienis

2012 m. knygų iššūkis įveiktas! Beveik


Projekto sąlygos bylojo: knygas reikia perskaityti ir palikti apie jas atsiliepimus. Taigi ne visas projekto sąlygas įvykdžiau - ne visas knygas aprašiau. Tačiau esu tikrai savimi patenkinta, mat knygų iššūkį įveikiau. Perskaičiau dvylika seniai lentynose manęs laukusių knygų ir jei ne šis projektas - gal jos ten nebylios ir tebegulėtų. O tai ir yra didžiausias laimėjimas, kokį man galėjo padovanoti iššūkis! Ačiū, Sandra, už šitą gražią iniciatyvą! :)

Kiek tų atsiliepimų bebūtų, dar kartą jais dalinuosi. Man pačiai buvo smagu iš naujo juos perskaityti, mat knygos, deja, turi vieną itin negerą savybę - laikui bėgant jos pasimiršta.

Alessandro Baricco "Šilkas" - (atsiliepimas)
Mark Haddon "Tas keistas nutikimas šuniui naktį" - (atsiliepimas)
Sergej Kozlov "Ežiukas rūke" - (atsiliepimas)
Ruben David Gonzalez Gallego "Balta ant juodo" - (atsiliepimas)
Iain Banks "Širšių fabrikas" - (atsiliepimas)
Agota Kristof "Storas sąsiuvinis" - (atsiliepimas)
Nick Cave "Asilė, pamačiusi angelą" - (atsiliepimas)
Anthony Burgess "Prisukamas apelsinas"
H.Bičer-Stou "Dėdės Tomo trobelė"
Gilles Leroy "Alabama Song"
Louis de Bernieres "Kapitono Korelio mandolina" (šią dar aprašysiu, nes patiko labai labai labai)
Jonas Mekas "Mano naktys"

Man rodos, nebesvarbu, po kiek metų rasiu tavo planetą...

...svarbiausia, kad rasčiau