2013 m. vasario 27 d., trečiadienis

Po knygų mugės - kalnas autografų...

Gerai, prisipažįstu, šių metų knygų mugėje buvau visai pametusi protą - ir išlaidaudama, ir medžiodama autografus! Dėl autografų knygas tempiausi net iš namų! Dabar patyliukais pati iš savęs kikenu... Net būdama paauglė taip nealpdavau iš noro gauti kokio mylimo muzikanto autografą, kaip dabar alpstu dėl vieno kito į knygą rašytojo ranka įrašyto žodžio. O kaip visada jaudinuosi prieš prieidama! O jau priėjusi ir išlemenusi "Arūnei", mintyse meldžiuosi, kad tik daugiau nieko nepaklaustų, nes tuo metu jau nebemoku nė vienos pasaulio kalbos ir atsakyt nebesugebėčiau. Taip jau yra: sunkiausia kalbėtis su tais, kuriems slapčia mintyse jau viską pasakei.
Bet kad jūs žinotumėt, kaip man visa tai svarbu! Sunku paaiškinti, bet svarbu...



























Visų ligi šiol surinktų autografų galerija pas mane facebooke, štai čia.


2013 m. vasario 25 d., pirmadienis

2013m. Vilniaus knygų mugės pirkiniai


Ir vaizdais, ne tik žodžiais, galima pasakyti daug. O šios dienos vaizdai - knygų mugės pirkiniai. Jė! :)

Kaip visuomet, negaliu nesustoti po "Nieko rimto" stogeliu. Čia visuomet spalvomis ir tikriausiomis tiesomis aprūpinu visus manyje klegančius vaikus:


Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos stende dažniausiai į mano namus ir gyvenimus pasiprašo poezija. Knyga be užrašo ant nugarėlės - D. Kajoko "Kurčiam asiliukui". Aštuonios knygos iš šių - su autografais. :)


Labai jau įvairūs pirkiniai iš "Tyto Albos" knygų mugės namelio! Tiesą pasakius, Ališankos kol kas neplanavau pirkti, bet tądien kaip tik buvo jo gimtadienis, tai ta proga.... :) Keturios knygos - su autografais.


Po vieną knygą iš leidyklų "Garnelis", "Kitos knygos", "Vaga", "Versus Aureus" ir "Baltos lankos" (trys su autografais):


Visa kita gvelbiau visiems iš panosės bukinistų salėje:


"Fokusininko dramblį" jau skaičiau, bet mane taip pakerėjo tas lengvas magijos ir egzistencinių klausimų dvelksmas knygoje, kad skaitydama ir žavėjausi, ir graudenausi, taip kad tikrai noriu šitą knygą turėti. Labai džiaugiuosi "Nilso kelionėmis". Labai ilgai ieškojau šios knygos savo bibliotekai. Ir še tau - kiek apipaišyta, bet ji jau mano! :)
Tikiu, kad įdomu ir tos plonytės, kiek aptrintos senučiukės knygelės, kurioms jaučiu silpnybę. Dažnai lakstau Vilniuje po senų knygų knygynus ieškodama būtent tokių - dėl iliustracijų, dėl nostalgijos ir dar dėl bala žino ko. :) Kelis viršelius parodau:






Tai tiek gėrio. Tikrai žinau, kad iki kitos mugės visų perskaityti nespėsiu (nes gi turiu ir daugiau dar eilėj laukiančių). Bet visiems bambantiems ir pavydintiems, kad kažkas perka daugiau negu perskaito, visada turiu atsakymą - rūpinuosi šviesia senatve!

Būkit laimingi! Greit pavasaris! Knygų puslapius šlaminsim ir lauke! :)


2013 m. vasario 16 d., šeštadienis

Niekada nepamirškim, kur mūsų pradžia...




                               Štai čia aš užaugau:


                                Šioje bažnyčioje giedodavau giesmes angelams:




                                O Vilniaus senamiesčio stogais skrajojo mano pirmoji meilė:


                                Čia ir dabar, jau dešimtus metus, bandau kurti gyvenimą. Kartais siaubingai sunku. Bet jei galėčiau pasikalbėti su likimu, kaip su draugu susėdus, jo paprašyčiau, kad kai jau svies mane - tai tik į tas pačias pievas, po tuo pačiu dangum...


                                                   Man jos grožio kiek yra, tiek ir pakanka.
                                                   Jos kalba mane užbūrė amžinai.
                                                   Ir tegu ją visos negandos aplenkia.
                                                   Mano žemė man - vieninteliai namai!
                                                                                     (Erika Drungytė)






2013 m. vasario 11 d., pirmadienis

Neužgauk!


Beveik savaitę man niekaip iš galvos neiškrenta vienas matytas nutikimas: norėdamas nuraminti verkiantį kokių dvejų metų vaikutį tėvas, net raudonas iš įsiūčio, talžo jį per užpakaliuką, kol šis pradeda tiesiog rėkti. Mama prie šono patenkinta tyli. Abiejų išorė padori, bet kaip supuvę viduj, baisu net pagalvoti. Bet baisiau dėl vaikučio. Jei jis gauna lupt tik dėl to, kad verkia, nes visi maži vaikai verkia, kas bus, kai netyčia išpils sriubą iš dubenėlio, nupieš debesėlį ant sienos ir prikrės daugybę kitokių šunybių bandydamas pažinti pasaulį?...
O aš naiviai tikėjau, kad laikai pasikeitė ir sovietiniai auklėjimo metodai išnyko.
Tebūnie pirmadienio išmintis tokia:

Neužgauk mažo, nes jame didelį užmuši! (Pranas Mašiotas)


2013 m. vasario 4 d., pirmadienis

"Trumpai gyvenau, Bet tiek daug regėjau, Gaila, to stebuklo Apsakyt nemoku."


Šiandien Sigitui Gedai (1943 02 04 - 2008 12 12) būtų suėję 70 metų! Poetas, vertėjas, eseistas, dramaturgas, nacionalinės premijos laureatas. O man jis visada liks vaikystės dainius. Kai pagalvoju apie jį, taip ir skamba galvoj: nieko dainelė, mėlynas autobusiukas, riešutų žydėjimas, mėlynai balta kregždutė, du maži balti pingvinai, geras daiktas televizorius ir nepaprastai gražus vakaro prašymas...


                                                             Koks vakaras ilgas!
                                                             Kaip širdį man gelia!
                                                             Nuskinki jazminą,
                                                             Baltoji varnele!

                                                             Nuskink man jazmino
                                                             Balčiausių žiedų,
                                                             Sakyk man, kad žemėj
                                                             Tavęs nerandu.

                                                             Koks vakaras ilgas!
                                                             Tokio nemačiau!
                                                             Nuskink man, varnele,
                                                             Jazminą greičiau!

                                                             Nuskink man žiedelį
                                                             Iš pat pažemės,
                                                             Nuskink, savo lūpom
                                                             Lapus pažymėk.

                                                             Koks vakaras ilgas!
                                                             Baltoji varnele,
                                                             Nuskink man jazminą,
                                                             Ne baltą, tai žalią.

                                                             Nuskink man jazminą.
                                                             Neskinki, nereik,
                                                             Baltoji varnele,
                                                             Atskrisk ar ateik...


2013 m. vasario 3 d., sekmadienis

Keli pamąstymai apie 2013m. knygų iššūkį!


Perskaičiau dvi knygų iššūkio knygas ir neturiu ką apie jas pasakyti. Pradėjau bijoti, kad man šių metų knygų iššūkis bus iššūkis tikra ta žodžio prasme. Panašu, kad gali tekti grįžti į mokyklos laikus ir "išspausti" rašinėlį ne itin laisva valia. :) Nors vis dėlto labai tikiuosi, kad pradžia nuteikė klaidingai.

Taip pat pastebėjau, kad labai daug šių metų dalyvių rinkosi skaityti daugiau naujas ar net naujausias knygas. O aš norėjau likti ištikima šio projekto idėjai ir perskaityti seniai lentynoje gulinčias ir neliečiamas knygas. Su dviem mažom išimtim. :) Tai šiek tiek liūdžiu, kad tas mano iššūkis bus ne itin įdomus kitiems. Senienos greit paskęsta tarp naujovių.

Va taip liūdnai aš šiandien nusiteikus.


2013 m. vasario 1 d., penktadienis

Justinas Žilinskas "KGB vaikai"

Vakar namo grįžau nešina štai kuo:


Čia ne vaizdajuostė, čia žiauriai gražiai apipavidalinta Justino Žilinsko knyga "KGB vaikai". Buvau jos pristatyme Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Tokių jaukių pristatymų retai būna, kai nereikia laukti sėdint tyloj nežinia ko išsigandus (juolab, kad atėjau pusvalandį per anksti), kai laukimas taip gražiai užpildomas ragaujamomis sultimis ir fone skambančia muzika. O kiekviena daina nešė į asmenines istorijas. Prisiminiau, kaip pyplė būdama nė bum bum nesuprasdama nė vieno angliško žodžio šifruodama girdimus garsus susirašiau įsivaizduojamus žodžius ir pasileidusi tuomet labai mėgiamą No Doubt "Don't speak" dainuodavau kartu. Kaip juokinga prisimint! :) Arba užgrojusi Soul Asylum "Runaway train" iškart priminė nelaimingą pirmąją meilę. Daina toli gražu ne apie meilę, bet ją man užrodė manoji meilė ir abu apsikabinę klausydavom, vėliau viena pati liūdesio vakarais nenustodama klausydavau klausydavau, verkdavau verkdavau... Kodėl nuklydau į prisiminimus? Nes jau vien dėl jų puoliau pirkti knygą. Ši knyga - nuotykių romanas su trilerio, detektyvo, mistikos, fantastikos elementais. Žodžiu, skaitinys laisvalaikiui be jokių aliuzijų į gelmių paieškas. O aš tokių knygų  vis dar dažnai bandau išvengti. Man vis dar norisi gelmių. Bet tai istorija iš 1996-ųjų Lietuvos, o tai ir mano laikas. Tais metais man buvo 12 metų. Nieko tokio, kad tik tiek. Nes juk po to buvo 13, dar po to 14, o iš esmės per daug niekas nepasikeitė, ko negalėčiau atpažinti knygoje: kasetės, pirmieji mobilieji telefonai - "plytos", mini žaidimų kompiuteriukai - "tamogočiai", adidas treningai ir kiti stiliaus perliukai, Makarenos akordai, tuometinis slengas...  Man tai laikas, kai visko buvo dar tiek nedaug, todėl viskas buvo taip vertinga. Buvo sunkus metas, buvo "ubagavimo" metas. Bet man nebeliūdna prisiminti, kad, tarkim, skaniausias tais metais mano valgytas sumuštinis buvo batonas su margarinu. Kažkada buvo gėda dėl to. Dabar vis labiau suvokiu, kad tas turėjimas labai labai mažai vis dėlto išmokė vertinti tai, ką turiu. O šiandien? Įvykių ir naujų daiktų tiek daug, kad viskas paskęsta beprasmybėj. Sunku atsirinkt, todėl puoli bandyti viską, kas tau brukama. Nebeliko šventės, kurios labai lauki, jausmo. Ir šis vartotojiškumas mane nepaprastai erzina. Bet nesupraskit klaidingai! Aš tikrai nesakau, kad norėčiau grįžti prie batono su margarinu jau paragavusi lašišos ir kumpio. Tiesiog sakau, kad kiekvienas išgyventas metas yra prasmingas, kai moki iš jo atsirinkęs kažką pasiimti. Aš esu iš tų, kurie nenustoja gręžiotis į praeitį, todėl jaučiu, kad ši knyga man padės nerti į savo prisiminimų gelmes ir atpažinti, permąstyti jau nugyvento gyvenimo detales. Knyga tikrai patiks dviejų kategorijų skaitytojams: tiems, kurie išsiilgę nuotykių, ir tiems, kurie ieško, kaip pasotinti savo nostalgiją.


Justino Žilinsko tinklaraštis: http://akivarai.gugis.lt/