2013 m. balandžio 6 d., šeštadienis

Ilsėkis, Marcelijau Martinaiti! Ilsėkis, Kukuti!

Mano viltys neišsipildė. Šiandien mirė Marcelijus Martinaitis (1936 04 01 - 2013 04 05).

Džiaugiuosi, kad kai jį mačiau paskutinį kartą, jis buvo laimingas, ištisai šypsojosi ir juokavo. Kokį žmogų prieš jam iškeliaujant pamatai, toks jis atminty pasilieka amžiams. Man neapsakoma garbė, kad eidama savo mažo gyvenimo takeliu susitikau dideliu keliu ėjusį žmogų. Taip trumpai. Tik vieną kitą kartą. Bet taip tikrai.  Taip nepamirštamai.

Ilsėkis ramybėje, Kukuti!


                                                         Kukučio testamentas

                                                         - Niekada nepriprasiu nebūti!
                                                         Kada man ateis paskutinė -
                                                         suriškit rankas, o geriausia -
                                                         mane prirakinkit prie lovos:
                                                         bijau, kad iš baimės numirti
                                                         galiu padaryti sau galą.

                                                         Niekada nepriprasiu nebūti!
                                                         Kad mirdamas nepabėgčiau -
                                                         virvėm suriškit rankas,
                                                         kaladėm suveržkite kojas:
                                                         daužysiuos kaip jautis,
                                                         kai tramdys užvoždami karstą.

                                                         Niekada nepriprasiu nebūti!
                                                         pabėgęs vaidensiuos našlėms,
                                                         plėšikausiu naktim, kaip belaisvis
                                                         apšepęs slapstysiuos rugiuos:
                                                         kad tik toliau aš numirčiau
                                                         nuo savo mirties!


                                                         Paskutinis atsisveikinimas su Kukučiu

                                                         Įsikniaubęs į žolę
                                                         miršta mažas Kukutis,
                                                         susirietęs - lyg bitė prie avilio.
                                                         Paskutinį kartą atsikvepia,
                                                         įtraukdamas viso pasaulio gėrį.

                                                         Miršta toks mažas Kukutis,
                                                         nematomas iš lėktuvų,
                                                         iš palydovų,
                                                         radarų ekranuose,
                                                         pasaulinėse stebėjimo stotyse,
                                                         nepastebi jo mirties povandeniniai laivai.

                                                         Tyliai miršta Kukutis
                                                         nesudrumsdamas radijo ryšio,
                                                         traukinių eismo,
                                                         nepakenkdamas lėktuvų reisams,
                                                         valstybių diplomatiniams santykiams...

                                                         Miršta mažas Kukutis,
                                                         niekam nepakenkdamas -
                                                         kaip atodūsis.
                                                         Toks mažas, nematomas
                                                         miršta visam pasauly,
                                                         miršta visiems laikams,
                                                         miršta visur, kur yra kas nors gyva -
                                                         nors kraštelis dangaus,
                                                         žemės sauja,
                                                         skruzdė,
                                                         į skruzdėlyną tempianti eglės spyglį.

                                                         Miršta paukščių lizduos,
                                                         snieguotose kalnų viršūnėse,
                                                         vaisių sėklose,
                                                         žodynuose,
                                                         knygose,
                                                         bičių aviliuose...

                                                         Miršta ten,
                                                         kur jo niekad nebuvo
                                                         ir jau niekad nebus:
                                                         ekspresų languos,
                                                         posėdžių salėse.
                                                         Miršta žodžiams,
                                                         vaikams,
                                                         Antarktidai,
                                                         Australijai,
                                                         Andų kalnams,
                                                         miršta visam pasauliui...

                                                         Virš horizonto vieniša
                                                         patekėjusi žvaigždė
                                                         į begalybę
                                                         transliuoja jo amžiną mirtį.




2013 m. balandžio 1 d., pirmadienis

Kukučio gimtadienis


Žinot, šiandien Marcelijaus Martinaičio gimtadienis! Suėjo 77- eri metai! Na, gal ir nemažai. Bet kai vakar išgirdau apie poetą ištikusį insultą, labai susikrimtau. Dar prieš savaitę mačiau jį ir girdėjau rašytojų sąjungoje poezijos vakare savo buvusių studentų būry energingą, besišypsantį, bepokštaujantį. Po savaitės išgirstu, kad jis tyli, guli, nesišypso. Be abejo, skausmas artimiesiems. Man tai labiau priminimas, koks gyvenimas trapus ir nenuspėjamas.
Šiandien, gimimo dieną, poetas atgavo sąmonę, bet būklė sunki. Nors ir neturiu jokios teisės skirstyti žmonių į gerus ir blogus, juo labiau šventvagiškai svarstyti, kam turi būti leista pagyventi ilgiau, kam trumpiau, vis dėlto labai noriu, kad šitam šviesuliui būtų atseikėta daugiau laiko. Kad dar pasidžiaugtų basos kojos Paserbenčio žeme, o basa širdis - švariu dangum.

Su atgimimu, Marcelijau! Labai viliuosi... Labai...