2013 m. rugsėjo 28 d., šeštadienis

Kaip kažkas stumtelėjo mano petį ir aš atsidūriau prie Jono Meko

Tokie tat buvo mano pietūs rugsėjo 18-osios dieną. Užkandžiavau Jonu Meku. Juo ir užsigėriau.

VDU studentai lituanistai tądien buvo kiek laimingesni už kitus studentus. Laimingesnė buvau ir aš. Nors ir ne studentė. Iš anksto neplanavau. Taip susidėliojo, kad tądien kaip tik dirbau Kaune. Ir kaip tai pavadinti? Atsitiktinumu? Ar vis dėlto kažkas stovi man prie peties ir vis stumteli, kad atsidurčiau ten, kur tądien būčiau kiek laimingesnė?

Laisvės alėjoj lynojo. Salėj buvo taip tvanku, kad ir studentų burnos prakiuro. Ėmė lynoti nesusipratimo klausimais. Kartais prunkštelėdavau ir susigėsdavau nuo tų klausimų. Bet vėl visiškai nusiramindavau nuo atsakymų.

- Ar jūs nepavargstat Niujorke?
- Ar jūs nepavargstat Kaune?

- Kuo Kaunas pasikeitė nuo paskutinio jūsų apsilankymo čia (berods, 15 metų praėjo)?
- Lietus vis dar toks pat.

- Kuria kalba dažniausiai kalbatės su žmonėmis?
- Ta, kuria susikalbu.

Dabar prunkštelėti galiu tik iš savęs. Pačiai gi rūpėjo tik vienas klausimas: kokie jo katinų vardai. Nepaklausiau, be abejo... Bet man atrodė, kad jis kaip tik to ir atėjo. Pasidalinti kasdienės buities būtimi. Nepasidavė provokacijoms ir nepasakojo apie Lenonus, Varholus ar nuveiktus didelius darbus. Į klausimą dažnai atsakydavo klausimu. O tai labai didelis ženklas, kad rūpestis kitu jam svarbiau nei rūpestis savimi. Buvo justi, kad jis tiesiog susitiko su draugais paklausti, kaip jie laikosi, ir papasakoti, kaip laikosi pats. Kai lyja. Ir kai nebelyja. Kad kartais vis dar paklauso Mocarto. Ir kad dabar skaito Kamiu "Svetimas".










Aš negalvoju. Aš tiesiog gyvenu. Taip sakė Mekas. Norėčiau ir aš taip. Norėčiau. Aš gi dažniausiai negyvenu. Tik galvoju.


2013 m. rugsėjo 25 d., trečiadienis

Arba manęs išvis nėra, arba manęs per daug

Šiandien aš apsigalvojau. Nebenoriu rudens. Kai megztiniai, skarelės ir paltai sluoksnis po sluoksnio mane suvynioja, tada atrodo - manęs visai nebėra. O žmonės gatvėj vis vien taip spokso, taip spokso, kad pasidaro nebejauku išvis būti. Nes tada rodos, kad manęs jiems per daug.

Iš tiesų viskas dėl palto. Teko atsisveikinti su raudonuoju. Dabar turiu nešioti juodą. Juodą kaip gili naktis. Juodą kaip mirties šešėliai. Kito raudono nusipirkt negaliu. Reikia pirkti daug knygų ir šiek tiek maisto.


2013 m. rugsėjo 23 d., pirmadienis

Vilniaus knygų festivalis 2013

Puikus dalykas tas knygų festivalis. Jau vien todėl, kad į jį ateina tie, kurie tikrai domisi ir tikrai nori ateiti, o ne tie, kurie tik nori, kad kiti pamatytų, jog ir jie buvo atėję. Ir nerėkia niekas ant tavęs perpildytam koridoriuj - ėj, nesistumdyk, - nors iš tiesų pats stumdosi. O jei stumteli, tai tik tyčia pirštu į petį, kad atsisuktum, kad pamerktų akį, nes labai gera vienas kitą matyti, nes labai gera kvėpuoti tuo pačiu literatūrinės laimės oru.
Dar labai smagu, kad festivalio erdvė tokia plati: tai ne knygų kalnai po vienu stogu ir ne tik knygų pristatymai, tai - po Vilniaus senamiestį išsibarstę literatūriniai žaidimai, skaitymai, koncertai...
Tik šįkart nekaišiojau fotoaparato savo herojams į panosę. Tai ir parodyti neturiu ką. Dabar galvoju, liūdėti dėl to ar ne. Tikriausiai ne. Nes gi nereikėjo papildomai galvoti apie papildomus daiktus. Tik žmonės. Tik žodžiai. Tik jausmas.
Klausiau Kęstučio Navako skaitomų meilės laiškų (pagaliau pasirodžiusi knyga "Lorelei") ir virpėjau, ir kiek lėčiau kvėpavau, nes jutau prie savo peties pasilenkusį kaži kokį jį, šnabždantį tik man: klausykis klausykis... Su Donaldu Kajoku vėl gaudžiau lapes ir asiliukus. O žinot, Kajokas pagaliau dainuojamas?!! (O gal jis jau seniai dainuojamas? Gal tik aš vis dar nesužinau?) "Kamanių šilelis" kad užtraukė, man kojas kad pakirto. Jausmas neišpasakytas, kai kažkas pasako, kad tai jų naujausia daina, o tu jau moki žodžius:

ar mums verta keliauti toliau?
pailsai? mirtinai pailsau
būgnai trata tyliau ir tyliau
tartum sau
pėstija kelio dulkėse guli
jaunas vadas kovos vežime
iš akių panašus į mėnulį
o iš nuovargio – į mane

Dar niūniavau su Domantu Razausku ir bandžiau nepravirkti nuo gražaus Vandos Juknaitės pasaulio. Tik Aidas Marčėnas man šįkart tylėjo. Kai netyčia pamatau jį mieste, pusdienį nenustoju šypsotis, nes į galvą pradeda lįsti visokios jo eilėraščių eilutės. Tik ne tądien. Tądien šalia jo stovėjo kitas poetas. Neįvardijamas. Nes, uoj, kaip man jis patinka! Turbūt pusmetį kaupiuosi apie jį papasakoti. Man atrodo, kad jo eilėraščiuose gyvenau, kai jie dar nebuvo parašyti.
Apie vakarinę festivalio dalį senamiesčio "Bix" bare nė nepasakosiu. Nes ir taip aišku: kai susimaišo poezija ir vynas - būna ypatingai gerai!:)

Šiandien perskaičiau gandą, kad kitais metais knygų festivalio nebus. Būtų labai liūdna. Nes dabar jau kiek mažiau laukiu knygų mugės ir kiek daugiau knygų festivalio.

Vaizdas tik toks. Pirkiniai:


2013 m. rugsėjo 20 d., penktadienis

Mano kojos šalia knygnešio galvos

Praėjusį savaitgalį Vilniaus knygų festivalyje buvo pasveikintas ir apdovanotas pirmus metus teikiamos "Naujojo knygnešio" premijos laureatas - Marius Burokas. Už literatūros populiarinimą, žinoma. Aš jam paplojau. O prieš plojant tai labai juokiausi, nes mačiau, kaip Šambolo turnyre užrištomis akimis klūpodamas, linguodamas į šonus ir griūdamas jis gynė vartus nuo šampano kamščio. Taip mano kojos ir atsidūrė šalia jo. Arba prieš juoką, arba po juoko.

Negražu vogti. Bet nuotrauką pavogiau. Iš Facebook'o. Aš jį ten seku. Marių. Tą patį galite daryti ir jūs. Štai čia. Daug gerų ir nebūtinai gerų dalykų kasdien sužinosite.


Valio Mariui Burokui! Valio literatūrai! Valio mano kojoms!

2013 m. rugsėjo 16 d., pirmadienis

o aš visai ne iš šito gyvenimo

Jos kalbėjo, kad prieš kelionę būtinai turėjo nusilakuoti nagus. O aš tik žiūrėjau pro langą ir galvojau, kad pievoj lapių šiandien nematyt. Viena pasakojo, kad nagus nepriekaištingai nusilakuoti galima netgi vairuojant. O aš tik žiūrėjau pro langą ir mačiau, kaip miškais jau ateina ruduo. Jos vis diskutavo, kad štai vienos nagų lako spalva nedera prie suknelės, kitos prie akių, trečios lakas jau pradėjo byrėti, - kaip jai negėda. O aš tik žiūrėjau pro langą. Gniaužiau kumščius. Sukau šalin veidą. Mano pirštuose - tik gelstantys ir raustantys miškai. Mano akyse - tik pasislėpusios lapės. Mano širdy - tik mirę zuikiai. Per savo ryškius nagus jos nepamatys dar vieno gražaus rudens.
- O tu kokia spalva dažai?
- O kokios būna?
Taip. Aš visai ne iš šito pasaulio. Aš visai ne iš šito gyvenimo. Aš iš ten, kur visi mirę zuikiai ir lieka zuikiais.                              

                                           Gintautas Dabrišius

                                                      Kaip surasti triušiuką,
                                                      kurį vakar mačiau

                                                      Reikia atsistoti po medžiu
                                                      Ir garsiai šaukti:
                                                      Triušiuk,
                                                      Aš žinau kur tu!
                                                      Svarbiausia nepažiūrėti aukštyn.


                                                      Zuikis - toks buvo milžinas

                                                      Kadais,
                                                      Norėdamas ištarti zuikio vardą,
                                                      Pirmiau įlisdavau į krūmus.

                                                      O po to ant popieriaus
                                                      Parašęs žodį - zuikis,
                                                      Sviesdavau šalin pieštuką
                                                      Ir keturiomis atsistojęs
                                                      Peršokdavau stalą -
                                                      Kad būt tikrai teisybė,
                                                      Ką parašiau.

                                                      Pieštukas nuneša toli:
                                                      Jeigu šitam sakiny nerasite
                                                      To, kas zuikį daro zuikiu,
                                                      Ieškokite toliau - kitoj eilutėj.








Nuotraukos - absoliučiai išprotėjusių Fotogenijų. Aš juos labai myliu. Ne tik už zuikius ir kitus herojus.


2013 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis

atsisveikinti aš mokiausi ilgiausiai

Jis vis kartojo, kad ilgai negyvens. Trisdešimt trejų jo nebeliko. Tos pievos tame medyje. Net nežinau, koks medis buvo. Kur dabar glaudžias jo siela? Kur man dabar glaustis?

Dieve Dieve, koks didelis stalas tą vakarą buvo. Kiek daug trupinių vis į akį įkrisdavo. Kai kurie tokie dideli, kad pradraskydavo ašarų vamzdį. Krapščiau krapščiau. Teisinausi. Iš kur tiek trupinių vis į akį? Iš kur tas vėjas kambary?
Dieve Dieve, koks didelis būrys žmonių tą vakarą į šonus lingavo. O juk būtų užtekę tik jo. Žiūrėčiau labai didelėm vaiko akim. Glausčiausi. Kaip mama tada glaudėsi. Juoktumėms. Ir vis kartočiau: nieko dar nesutikau. Nė vienas nepanašus į tave!


2013 m. rugsėjo 8 d., sekmadienis

Pradėsim - nebaigsim

Tu paspausi man pirštą. Aš apsimesiu, kad paspaudei per stipriai. Kiek vėliau pamerksiu tau akį. Tu nusišypsosi. Ir nieko nebus. Tik tas pats gyvenimas. Mes tikrai niekada nesimylėsim.



                                                            Prasidėjus pirmam griaustiniui,
                                                            pasibaigus pirmoms šalnoms,
                                                            prisuksime pirmą gegutę,
                                                            užspausim paskutinį žodį,
                                                            sulaužysim pirmą taisyklę,
                                                            pasitiesim paskutinę nugarą,
                                                            pirmo gyvenimo paskutinę akimirką,
                                                            paskutinio gyvenimo pirmą sekundę
                                                            pradėsime tėvą, motiną, juoką,
                                                            pažinimo vyšnios kauliuką,
                                                            pradėsim vaikus
                                                            ir nebaigsim

                                                                                Daiva Čepauskaitė "Nereikia tikriausiai būtina"



2013 m. rugsėjo 3 d., antradienis

Didžiausias knygynas Baltijos šalyse. Ajaj. Ojoj.


Buvau Akropoly. Vilniuj. Iškart išdidžiai pasakysiu, kad šiaip aš ten kojos nekelčiau, bet gi likimas šaipos iš manęs. Sako, nevaizduok erelio putpele gimus, dirbsi visuose Lietuvos Akropoliuose. Tai ir dirbu, jei liepia.
Žinia, visuose Lietuvos Akropoliuose yra "Pegasai". O Vilniuje jau nebe šiaip "Pegasas", ten Pegasų Pegasas, didžiausias knygynas Baltijos šalyse.
Su kokiu nekantrumu šiandien dirbau. Kaip laukiau neeilinio, ypatingo žingsniavimo to stebuklo pamatyt. Pfff. Buvot? Matėt? Tada, labai prašau, pasakykite man, kuo jis didžiausias? Platesniais praėjimais nuo vieno skyriaus iki kito? Man pakako sustoti ties poezijos lentyna ir lūpų kampučiai nusileido žemyn. Joje tos pačios trys knygos, kurios buvo dar prieš knygynui tampant didžiausiu. Knygyno plotis didėja, knygų pasirinkimas nelabai.
Dabar sėdžiu įsisupus pataluos (kakavos likučiai puodely) ir galvoju, kaip laukiu to visada eilinio ir visada ypatingo žingsniavimo į "Mint Vinetu".
Va didžiausias knygynas Vilniuje, va:



2013 m. rugsėjo 2 d., pirmadienis

SERHIJ ŽADAN. Keli eilėraščiai iš atsiminimų popierėlių

Besirausdama savo prisiminimų maišeliuose, radau apsitrynusį popierėlį su jau blunkančiais  ant jo žodžiais. Eilėraštis. Kas gi daugiau? Tą eilėraštį (tiksliau jo kulminacinę pabaigą) nemažai laiko kaip kokį šešėlį nešiojausi. Džinsų kišenėj. Širdies kišenėj. Be abejo, kažkada pasakiau: gana, ilsėkis. Ir patupdžiau į maišelį tarp kitų kažkada kišenėse šildžiusių rankas, kažkada užvedusių vožtuvų variklius. Šešeri metai praėjo (tiksliai žinau, kad jį nusirašiau iš 2007 metų liepos mėnesio "Metų"), kai man besirausiant prisiminimų maišeliuose tas popierėlis taip netikėtai nukrito prie kojų. Taip elegantiškai, tarsi medžio lapas, niekur neskubantis, rudeninis. O aš taip laukiau rudens. Ir tada nustebimas... Žadan. Serhij Žadan. "Depeche Mode". "Anarchy in the UKR". Taigi čia tas pats Serhij Žadan! Tai aš jau taip seniai jo žodį kartodavausi ir po tų knygų pasirodymo galvojau kaip apie kitą, ne šitą, ne poetą? Uoj, patinka man tie prisiminimų popierėliai. Uoj, kiek visko iš naujo iš jų sužinau.


                                    Paprika

                                    Į žalsvą prekystalių spindesį
                                    paskui porelę paauglių, besilaikančių už rankų,
                                    eini vakare per prekybos centrą –
                                    mergaitė renkasi citrinas ir papriką,
                                    duoda palaikyti savo berniukui ir juokdamasi deda atgal.
                                    Be dešimties dešimt, jie prieš tai ilgai
                                    kivirčijosi, ji norėjo jį palikti, jis maldavo ją pasilikti,
                                    pilnos kišenės žalių daiktų,
                                    auksinių asiriškų monetų, skausmą malšinančių tablečių,
                                    saldžios meilės, užburtos paprikos
                                    išneškit iš čia, na išneškit drėgną sielą, bet kokį mirusį vaisių
                                                                                                    ir vidurnakčio
                                    kraują, žuvys, įsiraususios senų garlaivių sraigtais iš pietinių
                                                                                     valstijų, prifarširuotos
                                    auskarų ir britiškų pankų segtukų, dejuoja nuo kofeino
                                    žiaunose, juodų ligų ir žalsvos šviesos, tarsi prašytų:

                                    išneškit iš čia, na išneškit mus iš čia į artimiausią stotelę, į
                                                                                                artimiausią
                                    autoservisą, į artimiausią šaltą vandenyną, jos tarsi rodo,
                                                                                            raitydamosi
                                    drėgnomis sielomis, kai tie sraigtai danguje vakare virš
                                                                                     prekybos centro
                                    ardo sultingą orą, kai panagėse kepa kokainas

                                    išneškit, na išneškit, prislėpę kišenėse šilto žalsvo spindesio,
                                                                                             pasikišę po
                                    liežuviais sidabro ir auksinių monetų, iki artimiausios
                                                                  stotelės, iki artimiausio stadiono,
                                    kraujas už kraują, viešpats mus šaukia, krutindamas pelekais.

                                    Nes taip, kaip jis laikosi jos, aš nesugebėsiu
                                    niekada už nieko laikytis, aš nesugebėsiu abejingai prasiskverbti
                                    pro tą negyvą audinį, ir taip per ilgai svyravau
                                    neturėdamas jėgų pajudėti, kad dabar paskui juos nenusekčiau.

                                    O tu turbūt žinai, kas jų laukia, ar ne? ten, kur dabar esi, kur
                                                                                             dabar
                                    atsidūrei, tu viską gali jiems pasakyti iš anksto, dar dveji ar
                                                                                           treji metai
                                    auksinio paaugliško apmirimo rugpjūčio žolėje, švaistant
                                                                                           monetas
                                    visokiems nuodams, ir viskas: atmintis užpildys tas vietas
                                                                              tavyje, kur buvo švelnumas.

                                    Nes taip, kaip ji bijo dėl jo, aš nesugebėsiu
                                    niekada dėl nieko bijoti, nes taip lengvai,
                                    kaip ji įduoda jam į ranką tas šiltas citrinas, aš negalėsiu
                                    niekam nieko įduoti;
                                    eisiu toliau paskui juos
                                    ilgomis varginančiomis prekybos centro sutemomis
                                    gelsva žolė po kojomis
                                    negyva žuvis rankose,
                                    šildau jos širdį savo kvėpavimu
                                    šildau savo kvėpavimą
                                    jos širdimi.


                                    Žodynai bažnyčios tarnyboje

                                    Taip atsitiko, kad moteris, kurią jis mylėjo, nusprendė
                                    išvykti iš jo šalies, tiesiog vieną kartą jam pasakė:
                                    žinai, turiu važiuoti, dar turime porą mėnesių,
                                    gali man skambinti. gerai, pasakė jis, gerai,
                                    o paskui? kas paskui? – paklausė ji. kaip paskui bus
                                    su tavo numeriu? iš tavęs jį atims ar tu jį
                                    kam nors padovanosi? supranti, apie ką aš? kas pakels
                                    ragelį, kai paskambinsiu tau po dviejų mėnesių?

                                    Na, aš nežinau, pasakė ji, numerį tikriausiai
                                    panaikins. kaip panaikins? ims taip
                                    ir panaikins. o kas paskui? paskui? paskui nieko.
                                    aš išvažiuosiu iš šios šalies, ką nors dirbsiu
                                    ten, skaitysiu, važinėsiu už miesto, galbūt melsiuos. o aš?
                                    o tu? na, tu irgi melskis, jei turi laiko.

                                    Gerai, pasakė jis, taip ir padarysiu: išmoksiu
                                    kokią nors maldą ir melsiuos. įdomu,
                                    pasakė ji, įdomu, ir ko gi tu melsi?
                                    ko? nežinau, ko nors, koks skirtumas ko?

                                    Juk tu netiki, pasakė ji. na ir kas,
                                    aš nieko ir neprašysiu, tiesiog šiaip sau melsiuos
                                    tik tam, kad daryčiau tą patį, ką ir tu, supranti?
                                    dar jei tavo numerį paliktų, skambinčiau,
                                    o dabar kas belieka?

                                    Aš žinau, kodėl mums taip nutiko:
                                    pernelyg esame priklausomi nuo žodynų,
                                    nuo leksemų ir visų tų diftongų, išsikėtusių kalboje,
                                    niekuo nepagrįsto pasitikėjimo jais,
                                    aš žinau: tai mano žodynas,
                                    spausdintas ant šviesaus apkartusio popieriaus,
                                    jį skaitau baruose ir vagonuose,
                                    pirktas per išpardavimą Rytų Berlyne
                                    dar dešimtame dešimtmetyje, kai dar tavęs nepažinojau,
                                    aš mirsiu kaip patriotas, net jeigu tu
                                    visiems laikams paliksi šią šalį,
                                    aš bandysiu paskambinti tavo numeriu,
                                    net jei ten nuskambės balsai iš pragaro,
                                    aš vartysiu savo suknistą žodyną, net kai
                                    jame nebeliks nė vieno nevartoto žodžio.

                                    niekas jos nesustabdys
                                    niekas jos neįtikins
                                    apie 100 000 žodžių ir žodžių darinių
                                    ir net nėra kaip su ja pasikalbėti


                                    (Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytautas Dekšnys)