Diena, kai ji nusprendė nebebūti

Марина Ивановна Цветаева

(1892 10 08 - 1941 08 31)

Pirmą kartą kartis bandė būdama 17 metų. Vėliau bandė gyventi. Artimų žmonių netektys (mama pasikorė, vyro brolis pasikorė), emigracija, sugrįžimas į stalininę Rusiją, kur niekas nelaukė, vyro ir dukros areštas vos sugrįžus, nepripažinimas, badas, vienišumo jausmas. „Aš niekada nepamirštu, kad esu tik viešnia. Žemė man šito neatleidžia.“ Neištvėrė. Nusprendė nebebūti.

„Pasternakas atėjo padėti susiruošti kelionei ir atsinešė virvutę, kuria norėjo perrišti lagaminą. Jis gyrė jos tvirtumą, juokavo, kad ji tokia stipri, jog atlaikys viską, nors karkis ant jos. Vėliau Pasternakas sužinojo, kad Cvetajeva pasikorė būtent šita virvute, ir niekada negalėjo sau to atleisti”. Tik penkiolikmetis sūnus pasakė, kad mama pasielgė teisingai.

***

                                    Я — есмь. Ты — будешь. Между нами — бездна.
                                          Я пью. Ты жаждешь. Сговориться — тщетно.
                                          Нас десять лет, нас сто тысячелетий
                                          Разъединяют.— Бог мостов не строит.

                                          Будь!— это заповедь моя. Дай — мимо
                                          Пройти, дыханьем не нарушив роста.
                                          Я — есмь. Ты будешь. Через десять весен
                                          Ты скажешь: — есмь!— а я скажу: — когда-то...

***

                                          Умирая, не скажу: была.
                                          И не жаль, и не ищу виновных.
                                          Есть на свете поважней дела
                                          Страстных бурь и подвигов любовных.

                                          Ты - крылом стучавший в эту грудь,
                                          Молодой виновник вдохновенья -
                                          Я тебе повелеваю: - будь!
                                          Я - не выйду из повиновенья.

Jurgos Ivanauskaitės pokalbiai su angelais: taip, kaip kutena ir skauda gyvenimą; taip, kaip kutena ir skauda mirtį...

2005 metais Vilniuje "Meno nišoje" buvo surengta Jurgos Ivanauskaitės dailės darbų paroda "Angelariumas". Su paveikslais buvo eksponuojami ir neįprasto dydžio (nei tai žmogui, nei tai kokiai kitai būtybei) "marškinėliai angeliškiems sapnams sapnuoti", ant kurių Jurga kruopščiai ranka užrašė daugybę maldų - pasikalbėjimų su angelais. Kurti marškinėlius Jurga buvo pradėjusi dar nežinodama mirties diagnozės. Todėl galima tik spėlioti arba natūraliai nujausti, kad iš pradžių bendražmogiškos maldos, pilnos atidos kitam, vis labiau įsiskaudėjo ir prabilo labiau apie savo pačios buvimą (galiausiai nebesvarbu, ar dar čia, ar jau ten).

Marškinėlius per paskutiniąsias savo Kalėdas Jurga Ivanauskaitė padovanojo draugei Jurgai Užkurnytei. Pastaroji iššifravo maldas, Sigutė Chlebinskaitė jas apipavidalino, o "Tyto Alba" 2011 metais išleido. Ir štai mes kiekvienas galim turėti po tą angelo rūbą. Taip. Nuo tada tai nebe Jurgos. Nuo tada tai jau visų.

Tos maldos...
Labai ramina. Tai kartais pasitepu širdį žodžių aliejum.
Labai svaigina. Tai kartais išgaudau visą orą iš įsivaizduojamų delnų, kol imu dusti.
Labai kutena. Tai kartais net nusikvatoju.
Jos arba tyli, arba rėkia. Tai tik bandau suprast, kada kurioj aš pusėj.
Jos labai peršti. Tai tik laukiu, ar praeis.
Ir labai skauda. Tai leidžiu skaudėti.

Taip, kaip kutena ir skauda gyvenimą.
Taip, kaip kutena ir skauda mirtį.

Šitas "Angelo rūbas" dabar beveik mano beveik maldaknygė. 

Žudžiau tik tą vieną vienintelį sykį

Taip jau nutinka, kai lieki akistatoje su gamta.

Kaime visada jaučiuosi arčiau mirties. Kai pagalvoju, žudžiau tik vieną sykį. Žuvį. Pjoviau galvą, o akyse patvinę upės pripildė pilną kriauklę sielvarto. Tada ir pasakiau: daugiau niekada nežudysiu. Tada ir pasakiau: daugiau niekada nebepjausiu. Tada štai pasakiau: daugiau niekada nebeleisiu neišsipildyti gyvenimui! Bent vienos žuvies! Bent savo...