Apie skrajūnus

Kartais taip nutinka, kad ne tėvams vaikus tenka auginti, o vaikams tėvus. Žadinti ryte, liepti pavalgyti, nusiprausti, susišukuoti. Taip ir Elzei iš Davido Almondo knygos "Mano tėtis skrajūnas":

"- Tik pažvelk į save. Ir ką tu ten veikei?

  Jis išsišiepė.

  - Svajojau.

  - Svajojo! Nieko sau. Sėskis prie stalo. Nesikūprink.

  - Klausau, Elze.

  Tėtis atsisėdo ant kėdės krašto, akys degė nekantrumu. Elzė įpylė arbatos.

  - Gerk.

  Jis vos gukštelėjo.

  - Suvalgyk skrebutį.

  Tėtis atsikando kampelį.

  - Valgyk kaip vyras.

  Jis atsikando daugiau.

  - Sukramtyk.

  Pakramtė.

  - O dabar nuryk.

  Tėtis vėl išsišiepė. 

  - Gerai, Elze.

  Jis atsikando didelį kąsnį, sukramtė, nurijo ir plačiai išsižiojo.

  - Matai - tuščia.

  Elzė caktelėjo liežuviu ir nusisuko.

  - Tėti, nesimaivyk.

  Paskui Elzė tėtį sušukavo. Taisydama pižamos apykaklę palietė šiurkštų jo skruostą.

  - Turėtum labiau savimi rūpintis."

Nes jei būtų atvirkščiai, jei tėtis prižiūrėtų Elzę (mergaitės mama mirusi), jie kiauras dienas karstytųsi po vyšnią, mokytųsi skraidyti ir nenustodami svajotų. Tikriausiai net pavalgyti pamirštų. Bet kas sakė, kad pamiršti pavalgyti yra blogiau, nei pamiršti svajoti? Taigi abu besiruošdami "Žmogaus paukščio" varžyboms, gamindami iš sode surinktų paukščių plunksnų sparnus, besimokydami tais sparnais plasnoti, vienas kitą išmoko tikėti. Tikėti savimi, savo svajonėmis ir vienas kitu. Ir dar nebijoti pralaimėti:

"- Mūsų skrydis gali ir nepavykti, tačiau mes bent jau pamėginsime. Kartu. O tai visų svarbiausia."

Perskaičius šitų dviejų skrajūnų istoriją, iškart prisiminiau keletą kitų leidyklos knygų apie skraidymą. Wolfo Erlbrucho knygoje "Ponia Majer, paukštelė" nuolat kuo nors susirūpinusi ponia bandydama išmokinti skraidyti strazdelę, pati ima skraidyti. O Luiso Sepulvedos knygoje "Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti" žuvėdrą brėžinių ir enciklopedijų pagalba skraidyti moko didelis, juodas, storas katinas. Pagalvojau, kad "Nieko rimto" yra tikra skrajūnų leidykla. Ir man tai labai patinka. Skraidykim! Ir mokykim to vienas kitą!

Būtinai turi kažkuo tikėti

Visą naktį šokių aikštelėje mūsų kūnais žaidė dievai. Na gerai, šiek tiek dievo slėpėsi ir vyno taurėse. Todėl rytas prasidėjo gerokai po pietų. Vienas petys atsargiai glaudėsi prie kito peties. Turbūt manęs net nepaklausė. Turbūt pati norėjau pasakyti. Kad nežinau, ar tikiu Dievą. Kad kažkuo tikrai tikiu. Kad nežinau, ar tai, kuo tikiu, yra Dievas. Kiekvienas prisilietimas buvo apie tikėjimą. Kiekvienas atsitraukimas - apie abejojimą.

Šiandien ieškojau būdų sugrįžt į tą istoriją. Ieškojau ko nors, kas primintų apie Dievą. Nes kai esi vienišas, būtinai turi kažkuo tikėti. Nežinau, gal geriau reikėjo susirasti petį, bet susiradau knygą.
Štai:

Toje knygoje, pilnoje nuotykių ir nesusipratimų, dėl kurių taip pat kyla nuotykiai, pingvinų trijulė kartais ironiškai, kartais linksmai, o kartais rimtai vis pasikalba apie Dievą. Kai pati esi nei tai gėlė, nei tai žiogas, nei tai žmogus, nestebina ir tai, kad apie Dievą kalbasi pingvinai. Ir kad lygiai taip pat abejoja ir ieško:
"- Jeigu Dievo nėra, kodėl tiek daug apie jį šnekame?
  - Kad nesijaustume tokie vieniši."

Kad nuramina, paaiškina apie pasirinkimo laisvę:
"- Daugiau niekada tavimi neabejosiu ir visiems paskelbsiu, koks tu didis ir nuostabus, ir dar pažadu, - balandis iškelia dešinį sparną lyg kalaviją, - per trumpiausią laiką padaryti, kad visi tave pamiltų taip, kaip aš.
  - Ak, nereikia, - taria geraširdis balsas iš lagamino, - kiekvienas pats turi spręsti, mylėti mane ar ne. Meilė tikra tik tada, kai dovanojama laisvai."

Kad gal net išsiaiškina Dievo pavidalą:
"- O mes kaip tik taip įsivaizdavome Dievą, - taria pingvinai. - Senuką ilga balta barzda.
  - Daug kas taip mano, - sako Nojus, - bet Dievas nėra vyras.
  - Negi moteris?
  - Ne! - pasipiktinęs sušunka senukas, net akinių stiklai rūsčiai blyksteli.
  - Supratau, - taria vienas pingvinas. - Dievas veikiau yra daiktas.
  O į skraistę įsisupęs pingvinas cypiančiu balseliu klausia:
  - Pavyzdžiui, kaip skrudintuvas?
  - Dievą galite įsivaizduoti, kaip tik panorėję, - aiškina Nojus. - Jis yra visur: kiekviename žmoguje, kiekviename gyvūne, kiekviename augale ir..."

Kol rašau, kažkas pasauly grūmoja lyt pasiruošusiam debesiui, o kažkas kalba maldą lauko aguonai. Kol rašau, kažkas pasauly išsižada Dievo, nė nepagalvojęs, kad jį ras lietui lyjant, o kažkas jį randa aguonos žydėjime. Kol rašau, kažkur vienas petys prisiglaudžia prie kito peties ir jų artume - vien Dievo pėdsakai. Kol rašau, yra būtent taip: tikėti žmogumi, tikėti saulėje išsitiesusiu katinu, tikėti daina, tikėti jazmino kvepėjimu, tikėti vėjo linguojamu rugių lauku - iš esmės tai ir yra tikėti Dievą.